O už lango

Aš einu ir atsiremiu vis į tuštėjančią erdvę -
Ten pranykę veidai, kurių taip pasirodyt meldžiu.
Rodos groja melodiją ryto atbundantys nervai
Ir pasąmonė kužda: slogu kambariuose be jų.

Prie tavęs, mama, glausčiau pražilusią rūpesčiais dieną.
Surimuočiau šunelio pavargusio meilės garsus:
Neišeina sugriaut nebematomą ilgesio sieną
Ir atverti staiga amžinybės užsklęstus vartus.

Neišeina sulopyt angų supelėjusias  briaunas,
Tik paliesti kadais  atminties užkoduotus  vaizdus.
Kol išnyksta ir jie - lieka nerimu laikas sužvarbęs
Bei už lango giliausiom maldom ašaringas lietus.