Šventiška ironija

Tie paskutiniai mėnesiai prieš Naujuosius metus
žmoniją veda į grabą.
Intravertai stato spektaklius,
Darbo birža išleidžia atestatą,
visi masiškai pradeda gimdyti vaikus,
kad per likusius metus pratęstų Lietuvos populiaciją.
Vienuolės vaikšto po klubus,
kol kunigai vairuoja naują „Benzą“.

Nebelieka mentališkai stabilių Akropolio individų.
Apskritai, prekės šluojamos nuo lentynų,
lyg aštuom devintų deficitas sugrįžtų.
Ant kiekvieno kampo – pilna nemokamų lankstinukų,
kuriuose nuolaidų daugiau nei asortimento.
Mėsos kaina taip pakilo,
kad verčiau badausim prie Kalėdų stalo.

Ir tada prasideda moterų diskusijos,
kuri numetė ar priaugo dešimt kilų,
nors karmos taškai įkrenta tik tai,
kuriai vyras paliko.

Žmonės tampa stebuklingai mandagūs –
per sukastus dantis šypsosi vieni kitiems,
iš šono visi atrodo nenormalūs,
net bijai komplimentą pasakyti savam.

Bet šventinė nuotaika juk ateina,
nesvarbu, kad jau nuo cinamono turi alergiją,
ir lauki kitų metų ne iš noro,
o iš baimės, kad kartosis ši absoliuti tragedija.