Rašyke!

Ji pakėlė strėlę akimis.
Nusišluostyk šypseną!
Bet širdis veržiasi link kulkos,
o gerklė ilgisi skustuvo.
Mano sielvartas perauga į nerišlius klyksmus apie Rašyką.
Jis ateina manęs,
vilioja mane prie vandens,
nuveda mane ant stogo krašto.
Aplink mane sniegas.
Krinta plonas sniegas.
Jis sukasi ir sustoja.
Ir ten krenta.
Jis sukasi ir sustoja.
Ir ten krenta
— vėl! —
ant ledo
sušalęs smaragdas.
Mano siela dreba.
Ji tarp ledo lyčių.
Ir niekaip negali pabėgti!
Štai kaip aš eisiu,
užburtas,
palei Neries krantus.
Žengiu į priekį –
ir vėl esu toje vietoje.
Atsiplėšiu –
ir vėl veltui.

Prieš nosį išdygo namas.
Už matinio lango žiovavo aušra su putliu pilvu.

Štai!

Katė sumiaukė,
degusi naktinė lempa sumirgėjo.
Paskambinau į duris.
Rašyke!
Rašyke!
Pakabinau save aukštyn kojom.

Idėjos augo
ir maišėsi,
kaip susipynę
elnių ragai.
Verkiau,
ištepdamas
grindis,
išsitiesiu maldaudamas
savo Prarasto Rojaus.

Rašyke!
Rašyke!
Kur
širdis
paslėps savo sielvartą?
Beribio dangaus laukuose,
Sacharos kliedesiuose,
beprotiškame dykumos karštyje
ar yra prieglobstis pavydiems įsimylėjėliams?
Už buteliukų sienelių slypi tiek daug paslapčių.
Jūs žinote aukščiausias tiesas.

Rašyke,
leisk man
neskausmingai
išsiųsti savo sielą į kosmosą.

Jis ištiesia ranką.
Kaukolė.
„Nuodai. “
Kaulas sukryžiuotas ant kaulo.

Kam tai?
Aš, jūsų fantastiškasis svečias,
esu nemirtingas.
Akys aklos,
balsas nebylus,
ir protas užrakino duris už savęs,
kas po velnių ten
— vis dar! —
buvo manyje,
kuris norėjo būti sudraskytas tų nuodų?

Drumzlina spėlionė klaidžiojo per kvailį.
Languose kažkokie valkatos.
Jų plaukai pasišiaušę.
Kaip tik staiga
lengvai perplaukiu per prekystalį.
Pačios lubos atsiveria.

„Jis sklando virš namų! “
Aš sklandau virš namų.

Bažnyčia saulėlydyje.
Jos kryžius kaip žvakė.
Pro ją!
Miško viršūnės.
Aplinkui kažkoks varną primenantis padaras krankė.
Pro šalį!

Mokiniai!
Viskas, ką žinome ir studijuojame,
yra nesąmonė!
Fizika, chemija, astronomija – puvinys.
Štai aš norėjau
skraidinėti debesimis
ir skraidau.

Aš esu visur dabar!
Aš galiu būti visur dabar.
Gręžk į dangų, tas poetinių baladžių gleivynas.
Dainuok dabar,
o dainuok,
apie naują Rašyką,
su Lietuvišku sportiniu švarku
ir žėrinčiomis geltonomis šlepetėmis.