Tylos medžiai

Mes - upės be krantų,
ieškančios lietaus akyse.
Kiekvienas prisilietimas - pažadas,
kad vanduo dar neišseko.

Šakom siekiam vienas kito,
bijodami tapti pavienių vėjų.
Laikomės net rūgščioj žemėj -
kad tik nebūtume vieni.

Ruduo ateina tyliai:
mes krentam lapais į tą pačią žemę,
kur šaknys vis dar laukia
lietaus, kuris nebegrįžta.