Griausmo oželis

O, tie klevai –
Kada įsiplieskia ugnim
Prie kaimo gryčių... –
Ir tų ant lauko,
Kur žmonės gyveno ankstėliau –
Gal pamatų nebėr,
O pavardėm dar šaukiam...

Ir dvasios nebežino: ką daryt?..
Ir įpratimas senas neapleistas –
Už menamo susėda menami –
Jiems visos sekmos – dirbamų nėra... –
To bendro geismas –

Dalinasi kasdienę atsilauždami...
Po to prie televizoriaus visu pulku prisėda.
Juokeliai – kas suskels mandriau –
Kuris mižniautojas – už kampo bėga... –

Tartum vaikystėje atpažinau... –
Jau tų ant lauko – ugnys daug vešlesnės.
Jų liepsnos plaikstosi plačiau –
Lyg angelai sparnais į aukštį... –

Neapibrėžtas jausmas – netenku kažko...
Ir žvilgsnis – lyg kažko dar laukčiau... –
Aš širdim prie jų arčiau... –
Girdžiu – mekena vėjuje oželis griausmo –

Kaip keista – kas ant proto jam?..
Kodėl su manimi, kai viskas dega?.. –
Rudens pasiūlytoje dermėje
Bandau tik pakartoti žarijomis išgrįstą kelią...