Iki kito rudens

Rūko žingsniai ant stogo vos paliečiantys tekantį lietų
Džiaugsmo gėlės ir rudenio nuotakos geltoni apdarai
Jaunosios trepsėjimas tarsi einančios ligoninės  begaliniais koridoriais
Jaunikis klevo lapas stiprus baleto šokėjas,
dar vis žalias paskutiniame veiksme
Spalvinga, rėkianti minia vestuvininkų,
paraudusiais nuo šventės  veidais
Vėjas nuplėšia muzikantus nuo klevo ir juos šlubčiojančius priverčia groti
Vartosi smuikų, valtornų, būgnų garsai
tarsi prabilo tuščiavidurės gilių kepuraitės
Vėjas užkimusiu balsu pučia į veidą žaliai vestuvių dainininkei
Ji kosėja, o jos veidą apgaubia voratinklio ornamentas
Staiga vėjas pagauna jaunąjį įsimylėjėlį ir  kelia jį aukštyn,
drasko širdis lapams
Skrenda rudens vestuvės
Netikėtai vėjas purtosi jaunikio
Krisdamas jis pasikabina ant stogo krašto
Jaunoji kiek trumpos kojos leidžia, skrenda stogo krašto link
Jie susijungia, pakimba virš bedugnės ir vėjas pakutena jiems padus
Apsikabinę  amžinybės akivaizdoje svinguoja į bedugnę
Rudens vestuvės nusileidžia ant judančio automobilio stogo.
Muzikantai groja, vestuvininkai šoka,
Jaunikis siekia pabučiuoti nuotaką ir nukrenta ant šlapio kelio
Jaunoji graudžiai mojuoja
Iki kito rudens