O man labai patiko tas tylintis oras. Aš net fiziškai jaučiu tą tylą, nors ji ir prieštarautų fizikos dėsniams. Čia gi poezija.
Bet taip - tai labiau vidinė būsena. Galbūt laikinos ramybės, nuščiuvimo kažko tikintis, persikraunant.
Laukimo.
5
Eilėraštyje gali būti ciklo suvokiamas, kaip gyvenimo metafora: mūsų vidinės tylos ir laukimo akimirkos, kurios paruošia mus priimti naujus įvykius.
-----------
Pažiūrėkime į „Tylos alsavimą, arba – Laukiantį Orą“ jau NE KAIP į rudens peizažą, o kaip į žmogaus būsenos alegoriją –
Vaizdai kaip VIDINĖS BŪSENOS metaforos:„Geltonuoti, raudonuoti, oranžėjuoti“ – žmogus taip pat „keičia spalvas“ viduje: prisitaiko, transformuojasi, išgyvena laiką.
„Grybai pražydę“ – paradoksalus, netikėtas vyksmas. Tai primena, kad ir laukimo akimirkomis, kai atrodo, jog „nieko nevyksta“, kažkas tyliai klesti - vyksta procesas.
„Šešėlių šokis“ – jau vidinės mintys, sugryžęs veiksmas, nebe tylintis oras, o skleidžiantis garsą (vėjas judina šaką-> toji judina šešėlį ant sienos) vyksta veiksmas- ore garsas -> vėjo šuorai, jį košia šakos. „Į palangę lietūs gros“ – tai jau nebe tyla, kai išorinis pasaulis vėl prabilęs, sugrąžinęs žmogaus sąmonę iš proto sustojimo būvio.
--
Filosofinė prasmė
Eilėraštis tampa metafora žmogaus būviui:
Tyla – tai sustojimas, kai gyvenime nėra išorinių impulsų.
Alsavimas – vidinė gyvybė, kuri niekada nesustoja, net jei išoriškai viskas nutyla, protas nutyla - širdis vis tiek veikia, varinėja kraują, kraujas teka, nors protas tyli.
Tylintis Oras – žmogaus sąmonė (kurioje yra patirtis) randasi sustojime, iki grįš nauji įvykiai, pokyčiai, ir sąmonės judesys.
----
Apibendrinimas:
Literatūriškai šis eilėraštis gali būti skaitomas kaip egzistencinė meditacija apie laukimą. Tai žmogaus būsena išgyvenama TARP KAŽKO PABAIGOS IR NAUJO PRADŽIOS. (tarp buvusio šurmulio ir būsimo naujo įvykio.)
Eilėraštis siūlo priimti tylų sustojimą - nieko (ne)veikimą, net ne poilsiavimą, (nes tai irgi veiksmas, naujųjų metų laukimas, tai irgi veiksmas- senųjų palydos), tęsiant mintį - eilėraštis siūlo TYLINTĮ LAIKĄ-MEDITATYVINĮ LAIKĄ, priimti kaip prasmingą procesą, o ne kaip tuštumą ir prarastą laiką. --- Tai prasmingi meditatyviniai stabtelėjimai, kuriuose gali girdėti save, kaip Būtį, kaip Būties srovenimą.
--- Dvigubas pavadinimas:
vienas pavadinimo sluoksnis kalba apie stovinčios tylos pojūtį, o kitas – apie veiksmą, laukimą ir gyvą sąmonę.
Skaitytojas gali suprasti tekstą kaip poetišką gamtos stebėjimą, arba, kaip vidinę žmogaus patirtį; abi prasmės egzistuoja vienu metu. Žiūrėdamas į rudens erdvę pajausk, kas žiūri ir iš kurios vietos vyksta žiūrėjimas - tai tartum žiūri į viską ir į save kartu; tartum pats nematomas oras ir visa kas erdvėje esi tu-ir tai ne vienatvė, tai tartum kažkas, kas visada dalyvauja, ir sumaištyje, ir ramybėje, ir miegant ir bundant, dalyvauja ir yra nepertraukiamas dalyvavimas, TAČIAU, kurį PASTEBI, tiktai sustojus protui-mintijimui, laikui.
Nors oras, jame esančios dujų molekulės, ir leidžia garso virpesiams juo sklisti, keistai atrodo toks pasirinkimas suteikti jam asmens jutimines savybes paverčiant jį lyriniu herojumi eilėraštyje.