Lemtingas kirtis

Pamenu 1996 metus. Aš – dešimtoje klasėje. Įsimylėjęs iki ausų savo klasiokę. Net nežinau kodėl – nei gražuolė, nei iškalbinga. Regis, paprasta mergaitė. Dar ir nelabai mėgstama klasėje – labiau nekenčiama nei toleruojama. Man tai buvo privalumas, o ne trūkumas.

Kelis kartus esu net atsistojęs prieš klasiokus ir griežtai sušukęs: „Nelyskite. “ Manęs niekas negerbė, bet visi žinojo, jog geriau mane apeiti ratu. Jie laikė mane kvailesniu, silpnesniu, nuolat tai pabrėždavo, bet niekas niekada neišdrįso to įrodyti. Buvome du klasės atskalūnai – graži, bet nepritapusi mergina ir tylus, užsispyręs vienišius. Kartais net mokytojai mus pasodindavo į vieną suolą. Žiūrėdavau į ją, sapnuodavau ją, svajodavau apie ją, bet niekada neprisipažinau, kad myliu. Ir neketinau – nes viduje aš buvau karys. O karys savo silpnybių neišduoda.

Tačiau iš tikrųjų tebuvau tik mokinys – šiek tiek išstypęs, susikūprinęs berniukas. Kiti laikė mane silpnu… Jie nežinojo, kad kiekvieną dieną rūsyje po kelias valandas daužydavau bokso kriaušę. Tėvai dirbdavo, o aš vienas. Daužydavau tol, kol nuo krumplių atšokdavo oda ir galų gale krisdavau ant šaltų grindų. Taip buvau auklėtas – „nesimušk, net jeigu tave skriaus“ (tėvams nereikėjo problemų). Bet pyktis kaupėsi. Atrodė, kad visa aplinka persmelkta neteisybės.

Vėliau man sakė: „Tokie buvo laikai. “ Aš nesutinku. Blogi buvo ne laikai, o žmonės. Svajodavau, kad kas nors užmestų bombą, kuri sunaikintų bloguosius ir paliktų tik gerus. Bet niekas taip ir neužmetė.

Artėjo penktadienio vakaras – mokyklos diskoteka. Mums tai buvo tarsi „Metalikos“ atvykimas į mažą provincijos miestelį. Visi laukė to vakaro: vieni – kad prisigertų, kiti – kad pasimuštų, treti – dėl merginų dėmesio. Su pykčiu, bet tėvai mane išleido.

Išgėriau butelį „Juodojo vilko“ alaus (anuomet jis dar buvo 9 laipsnių). Užsirūkiau „Bond“ cigaretę ir nusileidau į ošiantį mokyklos rūsį. Ten, buvusioje sovietinėje šaudykloje, trankiai aidėjo šokių muzika.

Pamatęs didžėjų nusivyliau – visą vakarą gros tik techno. O juk taip norėjosi bent vieno lėto šokio su savo meile. Visiems patiko „Saulės miestas“, o man – priešingai. Niekada nebuvau bandos gyvūnas. Greičiau – vienišas vilkas.

Šlitinėjau pakampiais laukdamas progos, sekiau žvilgsniu mylimą merginą. Prie didžėjaus stalo greitai sukosi ventiliatorius, pūtęs gliceriną nuo kaitinamo lygintuvo paviršiaus. Pavaduotoja kelis kartus net atbėgo apraminti, nes rūsyje buvo per daug dūmų. Aš stebėjau ją, sėdinčią palei sieną su kitomis merginomis.

Šokančių buvo mažuma – visi laukė tų dviejų lėtų dainų, kurios parodys visą esmę. Laukiau ir aš. Prasidėjus pirmiesiems akordams pakviečiau ją šokiui. Vos tik apjuosiau rankomis jos liemenį, už nugaros išgirdau: „Dink iš čia. “ Mane jėga atplėšė kažkoks dvyliktokas ir apsikabino mano mylimą merginą. Jis buvo stambesnis, aukštesnis ir vyresnis. Nieko negalėjau padaryti.

Ji liūdnai nužvelgė mane, supratusi mano širdgėlą. Ji neturėjo pasirinkimo, kaip ir aš. Bejėgiškumas degino iš vidaus. Gniaužiau aliuminio kastetą kišenėje, vos nepratrūkau. Bet supratau: jei paleisiu pyktį, bus tik blogiau. Negalėjau to matyti, todėl išėjau į lauką. Atsisėdęs ant suoliuko surūkiau visas cigaretes. Pasidarė bloga. Ketinau išsivemti, bet pamačiau jį – jis atsisveikino su klasiokais ir pasuko namų link.

Nejučiomis pradėjau jį sekti. Nežinojau, ką noriu padaryti, bet supratau: jei nieko nepadarysiu, priekaištausiu visą gyvenimą. Negalima nusileisti ir leistis žeminamam – tai palieka žaizdą, kuri skaudės amžinai. O pačios giliausios žaizdos ateina iš jaunystės.

Nutaikiau progą, sugniaužiau kastetą rankoje ir pasileidau bėgti link jo. Jis atsigręžė, bandė užsidengti, bet smūgis buvo taiklus. Kastetas trenkė į žandikaulį – net išgirdau kaulo pokštelėjimą. Jis krito, bet neišsijungė. Užguliau jį. Veidą buvau užsidengęs šaliku. Jis pabandė jį nuplėšti, o aš – išsigandęs atpažinimo – trenkiau dar kelis kartus. Mačiau, kaip iš galvos srūva kraujas, bet jis vis dar priešinosi.

Panikos apimtas trankiau, kol jis prarado sąmonę. Atsistojęs pamačiau kelis jo dantis, įsmigusius į mano pirštinę. Viskas baigta. Nežinojau – jis gyvas ar miręs. Taip jau išėjo. Bandžiau save įtikinti, kad aš nekaltas.

Kitą dieną sužinojau – kažkas žiauriai sumušė dvyliktoką. Išmušti priekiniai dantys, sulaužyta kaukolė, vaikinas komoje. Atvyko policija, kalbėjosi su mokiniais. Maniau, kad viskas baigta. Tereikėjo, kad klasiokė mane išduotų – bet ji tylėjo.

Per dailės pamoką ji paėmė mane už rankos ir paklausė: „Tai viskas dėl manęs? “ Pamačiau jos akyse kaltę ir susirūpinimą. Kaip kvailys atsakiau: „Tu čia ne prie ko – čia vyriški reikalai. “ Likau „kietas“.

Bet nuo tos dienos ji ėmė manęs vengti. Supratau: tapau jai atgrasus. Buvo skaudu, bet paleidau ją. Per daug mylėjau.

Po daugelio metų sutikau ją parduotuvėje. Ji susijaudino, o aš specialiai priėjau. Dar kurį laiką susirašinėjome. Bet ji jau buvo ištekėjusi, kaip ir aš. Ironiška – jos vyru tapo tas pats, kuris tą naktį vos nežuvo. Jis mokėsi iš naujo vaikščioti, kalbėti… Bet atsistatė. Gavo gyvenimo pamoką. Kaip ir aš...