Venera ir Perkūnas

Urano duktė tarp horos ir Zefyro,
kol vergai jos neša raudonojo vyno,
Venera tingiai sėdi, naujo vyro geidžia,
Bet visus juos parinktus mirtimi teisia.
Tad pasikvietė tarną išmintingiausią,
Žinantį dievą patį galingiausią.
Apie tai klausia deivė kepenų aistros,
“Ar suteiktų tas Perkūnas man šilumos? ”
“Perkūnas nepraradęs galios vyriškio,
Nesustoja, tarsi turi sielą kiškio”.
“Kur man rasti tą paslaptingą galiūną? ”
“Šiuo metu turi randevu pas prancūzą. ”
“Būk ambasadoriumi ir duok jam žinią -
Geidžiu atiduot savo meilę auksinę,
Tegu priima svečią į savo šalį,
Sukviečia saviškius ir pradeda balį. ”,
“Kelionė ilgoka, po savaitgalio grįšiu”,
“Nepasisekant, tarne, nubausti jus drįsiu. ”
Įsėdo į “Turkish Airlines” ir išnyko,
Kitam posme sužinosit kas įvyko.

Kaip žadėjo tarnas, atvyko su žiniom,
Vėlavo jis, tiesa, teko eiti pėščiom,
Venera atleido už nusikaltimą,
Laikinai davė jam pramogų draudimą.
Teiravosi deivė - “Kokios gi naujienos? ”,
“Perkūnas svetingas, išprusios manieros,
Ir įsimylėjęs, tinkantis vedyboms,
Susitart dėl kraičio tektų mums deryboms. ”
“Jei tiesą tu kalbi - nedelsiant keliauju,
Gana sėdėti man, visad čia nuobodžiauju. ”
Žaibų karalystėn pasuko Venera,
Visai nesitikint laukė jos staigmena,
Perkūnas ruošė ją visos paros laikais,
Savo dirbtuvėje prakaitavo gaurais.
Pirmoji stotelė - kalnuota Azija,
Bet jos mėgstamiausia - romėnų Italija,
Ten Veneralijos, tapytojai didi.
Taksistai ją vežę pasirodė kvaili,
Grįžt reikėjo triskart ir per daug mokėti,
Nuo nesąmonių šių - lengva išprotėti.
Prie Baltijos ji skrido su parasparniu,
Aukščiu susilygino su balandžiu,
Karinės pajėgos sumišo kas vyksta,
Tačiau debesyse Venera išnyksta.
Perkūnas numato jos skrydį iš tolo,
Kad pasiruoštų iš lovos iššoko.
Dangun nusileidžia visų pasitikta,
Išvydus Perkūną nebuvo apvilta,
Norėjo praleisti balių ir puotą,
Smeigė akis dievas į jos kūną nuogą.
Staigmeną parodyt laikas jam atėjo,
Deivė netiki kaip jis sugebėjo,
Visi pripažino - talento netrūksta,
Tai deimanto žiedas, kuris niekad nedūžta.
Susėdo prie stalo ir pasiūlė tostą,
Perkūnas suspėjo iškrėsti pokštą.
Pavalgius išėjo lovon nauja pora,
Venera sugundymo tapo auka.

Sugrįžo saulė vėl pas žmones ir dievus,
Sužaibavo vakar Perkūnas namus
ir Venera viename prie jų gulėjo,
Neaiškūs vaizdiniai akyse mirgėjo,
Lova karališko neturėjo bruožo,
Šviesieji jos plaukai kruvini nuo uodo.
Sumišo Venera tokioje vietoje,
Negeri dalykai dėjosi sieloje.
Dvejojo Venera ar tikrai išdavė,
Jai žaibinį smūgį į širdį sudavė.
Lauke už viešbučio nematytas miestas,
Jos kambarys keistai raudonai apšviestas,
Nieko nelaukdama paliko kambarį,
Ant sienos paveikslo matė kankinį.
Pamiršus drabužius grįžo paimt chalato,
Sola regina - jos likimas šachmato,
Svetimame mieste Venera klaidžiojo,
Po visais Vilniaus takais be ūpo vaikščiojo,
Kaip atsikeršyti tuomet kontempliavo,
Kiek bausmių Perkūnai duoti reik skaičiavo.
Sukelti netvarką kilo jai idėja,
“Tepavydi visi ir apgaudinėja,
Tegu pajaučia jie mano aršias kančias,
Šie gyventojai praras meiles branges,
Tegu kaltina jie niekšingą valdovą,
Dėl jo kentės visi likimą vienodą. ”

Didėjo pavydas ir svetimavimas,
Vyrai vogdinėjo moteris galimas,
Tik Venera laukė dievo reakcijos,
Kada jį supykdins tos sensacijos.
Kitąjį vakarą prasidėjo pyktis,
Nužengti į žemę nusprendė ryžtis,
Perkūnas didysis žmones klausinėjo,
Kas velnias per jiems prakeiksmą uždėjo?
Pilietis Veneros vardą jam ištarė,
Perkūnas sumišęs tą deivę subarė,
Liko lokaciją jos greitai atsekti,
Žūtbūtinai tiesiu keliu nuvesti.
Susitiko abu rotušėje Vilniaus,
Mėgo pastatus ji gotikinio stiliaus,
“Dėl ko gyventojus, tu, mano užkeikei?
Prieš tai jokio skundo savo nepareiškei. ”
“Apsimesti kvailu šiuomet yra kvaila,
Suviliojai mane, o dabar tau gaila? ”
“Gyvenime tavęs niekad nematęs,
Skubiai tiesą sakyk, nes esu išalkęs. ”
Iškilo klausimas ar ji nesapnavo,
Prisiminė kokius vaistus ragavo,
Vyksta dėl jos masinė isterija,
Istoriją įamžins poezija.
Galiausiai Venera buvo ištremta,
Mano dėka mirties bausmė išvengta.