O Dievulėliau, kaip gerai, kad taip yra, tikiu, be maivymosi, kad taip ir yra.
O Čia kaip gerai, eina sau: "Nenustebčiau, kad visi esame vienas ir tas pats žmogus, bet tik gyvenantis skirtingomis akimirkomis.", - paleisk galvą, logiką, rėmus, rašyk apie tai kas ateina, eilėraščius.
Net širdį kutena tokios mintys.
Ne ne ne, mieloji, Gunta. Tikrai aš prabudęs, o mano pyktis tai tik toks, kad "ale papykti biški reikia dėl vaizdo". Jau senai nebejaučiu pykčio ir baimės. Ir žiūriu tėviškomis akimis į didžiausius juodulius apsitempusius žmogaus kūnus suprasdamas, kad mes visi to pačio augalo vaisiai. Visi to pačio šviesos šaltinio krisleliai. Nenustebčiau, kad visi esame vienas ir tas pats žmogus, bet tik gyvenantis skirtingomis akimirkomis. Daug dar nežinome, bet drąsiai galiu teigti, kad tiek, kiek aš jaučiu savo širdimi, leidžia man jaustis ramiam ir tuo mėgautis. ;)
Dabar Narcize Karalaiti, tu papasakojai dar vieną sapną, savo sapną kurį sapnuoji apie pasaulį ir save, apie aleską ir putiną, apie visokias vibracijas, tai irgi tavo sapnas.----
----- Kartą, dalyvaujant vienoje ceremonijoje, (tada mano sielą buvo apėmęs toks pasiutimas, kad kur pažiūriu, visur matau 120 priežasčių siusti, nors susidraskyk :D, ant visko ir visur :). , matyt ugnikalnių trūko, kad padus pakutentų, tada greitai pavyksta pamatyti, kad ir pasiutimo iliuzija, yra tik iliuzija, pasiutimo niekur nėra, bet tada patiki kad ugnikalniai realybė... o jie tik dar vienas sapnas :) )____ tai va, nesiplečiant, o tai gausis traukinys aplink žemę, :D, tai va,______ grįžtant kas buvo kartą?.. kada sielą buvo apėmęs pasiutimas, kur pažiūriu, visur siutas drebina orą, niu ir, ____tos ceremonijos metu, (ceremonijos metu), pamatau, kad visi žmonės, tai yra tas pats augalas, tiksliau, vieno ir to paties, vieno augalo lapai, miegantys lapai. Vienas lapas po stogeliu, baltas toks, fotosintezė nevyksta, kitas lapas žalias žalias, saulės spinduliai tiesiai į jį kala, visi rodos skirtingi, bet visi to paties augalo lapai, ir suvokiu, kad ir baltas ir žalias yra tas pats, jie abu atspindi saulę, ten kur jos nėra, jis baltas, tai tolygu tam žaliam, ten kur ji yra, jie visi gi vienodi, pagaliau suvokiu ir! Jie tik miega, ir kiekvienas sapnuoja savo sapną, vienas baltą, kitas - žalią, ir įrodinėja, kad visi balti, o kitas, kad visi žali ir taip yra teisingai, o teisingai yra, kaip yra, kur saulės nėra ten yra baltas, kur ji yra, ten jis žalias, ir gyvenimas neklysta, visur yra tiesa, taip yra teisingai, ir jie pykstasi, ir nemato, kad yra tas pats augalas. ir tik BACCCC! PERSMELKIA širdies siunčiama įžvalga: " pabusk, tu sapnuoji, kad pyksti, sapnuoji sapną, kad pyksti, kad pasiutimas kyla ant kitų svetimų sapnų, tu tik sapnuoji tą sapną, kad pyksti - tu miegi"...
Tu ne pabudęs, Narcize Karalaiti, tu tik sapnuoji, kad pabudai:)
Žili Van Go, kopėčios yra ne paprastos. Jos - debesų plaukai. :)
Jomis lipti yra labai lengva, nes praktiškai kūnas pats kyla į viršų. Kūnas išsitiesęs horizontaliai savaime kyla viršun, o rankos tik prisilaikymui, kad neprarasti kontrolės ir neįgauti per didelio pagreičio. ;)
Gunta, kaip visuomet esi teisi. Aš tik pastebiu, jog prabudimas manęs nedžiugina. Kuo labiau prabundu, tuo labiau liūdna darosi. Tie mechanizmai tokie brutalūs, primityvūs ir šitaip veikia neprabudusius... "Žiniasklaida" postringauja apie Putiną Aliaskoje, o aš susiėmęs už galvos matau kvailas veido grimasas darantį kokio tai putino antrininką - "govorūną". Užsimenu apie tai kolegai - jis sukioja pirštu prie smilkinio. Atrodo kad pasaulis yra aklas. Visi nukreipę dėmesį į karo spektaklį, virpina orą baimės vibracijomis, o man tiesiog pikta ir liūdna... Masinis pamišimas visur aplinkui. Kaip lengva būtų miegoti...
Sliuogtų, sliuogtų virvėmis į dangų, vyktų evoliucija - ir, kad lengviau būtų sliuogti, iš pečių prasikaltų plunksnos, ir sparnai išaugtų, tada tais sparnais plevenant lyg kirams būtų galima sklęsti žemyn, į žemę, niu o jūros - kita stichija, žmonės tiki, kad kiekvienas jų nukeliaus į rojų... viliasi.
Taip ir gyvena, kai vaikšto žemėje, žiūri užvertę galvas į dangų, ir svajoja skraidyti, kai skrenda danguje, lėktuvą pasidarę, nori greičiau nutūpti į žemę, ir kelionė baigta, o kol gyvena žemiškąjį gyvenimą žemėje, nori patekti į rojų, į kitą stichiją, pomirtinį, ir galvoja apie gyvenimą po mirties, o jis visada yra tik " čia ir dabar", galvojimas apie praeitį arba ateitį yra čia ir dabar - jis ne išorėje tas gyvenimas, o viduje, tavyje, tai kiekviename iš mūsų yra paveikslas, ir ką jauti, matai, jautiesi, girdi, uodi, tas ir yra, nes realybė visa viduje, išorėje ką matome, tai nieko, tik atspindį, o jis pro akis įėjęs yra viduje, tas atspindys, o kiekvieno protas savaip šviesą laužia, toks ir atspindys, jis viduje tas atspindys, į jį žiūrime, toksai matymo mechanizmas, o matome subjektyviai, savyje atsispindintį atspindį, štai ir raktai - raktai skverbimasis gilyn, o ne į išorę :) , tada bundame, kai tais raktais atrakinėjame, raktai iš miego... sąmonės budimo raktai.
Dar būna ir kiti raktai,
Ateina žmonės, vaikšto po galeriją, žiūri paveikslus, ir neturi rakto "kaip žiūrėti", kaip yra dailininko paveiksluose traktuojami žmonės - jie visi be akių, ten akių vietoje tik juodi plyšiai, kaip burnos pražiotos, pravertos burnos, tai va žiūrovai žiūri, suaugę žmonės, subrendę, ir sako vienas kitam: " dievaži, mano trijų metų vaikas, geriau piešia, nesuprantu, už ką tie milijonai, kad akių nemoka nupiešti?" :), jie negali atrakinti paveikslų, neturi naratyvo arba koncepcijos- tai tokie raktai, nuo išorinio pasaulio durų.
Tekstas neišdailintas, tiksliau, kaip būtų apmatai, bet dar savo išsipildymo laukiantis, 5 su minusu :) Ar tai svarbu ? :)