Tarp žingsnio ir tylos

Kai leidžiasi vakaras,
sunku suprasti,
ar šešėlis priklauso medžiui,
ar jis gimsta manyje.

Tyla slypi šviesoje —
kartais atrodo,
kad ji kalba garsiau už balsą,
peržengia mano ribas
ir pakviečia klausytis.

Stoviu,
kol dar laikosi kvapas
šlapio akmens,
kol vanduo po ledu
neužmiršo savo kelio.

Nežinomybė nusileidžia
kaip migla virš laukų:
užtemdo kryptį,
bet moko laukti,
moko nekovoti su tamsa.

Ir einama —
ne todėl, kad aišku,
o todėl, kad žingsniai
neša pasitikėjimą,
kai protas dar klajoja.

Stoviu ant ribos,
kur garsas nyksta į vidų,
o nepasakyta mintis
auga lyg daigas,
laukiantis savo pavasario.