mes krentame

mes krentame. ta prasme tuoj užsimušime. nieko neįprasto arba nenatūralaus. taip būna kartą iš tūkstančio. arba iš dviejų tūkstančių. gal trijų. nežinau statistikos ir tai neturi reikšmės, tiesiog aviakatastrofos nutinka rečiau nei, tarkim, avarijos keliuose. arba palyginus su karo aukomis. kitu atveju gal pasiguglinčiau, bet kokia prasmė tai daryti dabar. gal net interneto nėra šitame aukštyje, nors, logiškai galvojant, kaip tik čia jis ir turėtų būti geriausias nuo kokio nors palydovo, bet ryšys gal užkoduotas, o slaptažodžio nežinau. bet iš esmės tai nesvarbu. paprasčiausiai mūsų lėktuvas pateko į tą laimingą arba nelaimingą skaičių. čia kaip pažiūrėsi. pavyzdžiui, man niekada nesisekė loterijose, o čia staiga toks aukso puodas. aš žiūriu filosofiškai: ką gi, tai turėjo kada nors nutikti, vienaip ar kitaip, bet pabaiga neišvengiamai ateina. kodėl negalėtų ateiti tokiu būdu? todėl kažkuria prasme tai galima pavadinti sėkme – greita, garantuota, be nereikalingų procedūrų. turiu galvoje operacijas, paskutinį patepimą, raudas, atsisveikinimo bučinius, o jeigu kažkas neplovė burnos, tada brrrr, priesaikas, niekada neužmiršim ir taip toliau.

aišku, ne visi keleiviai laikosi stoiškai. beveik visi blaškosi, bėginėja po saloną, atsimuša vienas į kitą, kai kas mėgina patekti į tualetą, griebiasi bagažo, lyg dar būtų galima kažkaip jį išgelbėti. stiuardesės irgi laksto, mėgina susodinti keleivius ir ragina prisisegti diržus, lyg diržai tai gelbėjimo ratas arba tiksliau angelo sparnai, kurie nuneš piliečius į dangų ar šviesų rytojų. iš tikrųjų mes jau danguje, beveik angelai arba paukščiai. aš šypsausi iš viso šito alaso, nes puikiai žinau, kas nutiks po kelių minučių.

mes krentame. ir tai yra faktas. pats metas būtų prisistatyti. mano vardas Alvydas. daugiau žinoti apie mane nebūtina. nesu kažkuo ypatingas ir apie mane nerašo enciklopedijos arba visuomenės nuomonės formavimo žurnalai. į lėktuvą patekau darbo reikalais, nors gyvenime nesu dirbęs. taip tik įprasta sakyti „darbo reikalais“. iš tikrųjų vežu nedidelę sumą pinigų. jei tiksliai, tai tris tūkstančius eurų. toks kiekis nesukelia įtarimų, jo nereikia deklaruoti ar kam nors aiškinti. tai gali būti mano atlyginimas, sakykim, arba pinigai reikalingi apsipirkti ir panašiai. paprastai dėl tiek niekada neteko aiškintis, todėl su tokia suma renkuosi lėktuvą. jei reikia pervežti, tarkim, dešimt arba daugiau, ar kokį paketą, greičiausiai jame narkotikai, tada renkuosi autobusą ar traukinį. žinoma, traukiniu patogiau, gali laisvai judėti po vagonus, tualetus, bet autobuse jaukiau. visi keleiviai beveik susispaudę, greitai sueinantys į pažintis, kartais net įsimylintys, kartais net pasimylintys tualete kokioje pakeleivingoje degalinėje, nors dažniausiai tik probėgšmomis pasilaižantys ir paliekantys telefonus kitam susitikimui, kurio paprastai nebūna, ir taip toliau. autobuse su tualetais prasčiau, vairuotojai dažnai teigia, kad jie neveikia, bet galima bus pasinaudoti degalinėje, pakentėkit. na o ten tada tenka pastovėti mažiausiai valandą, kol visi...

taigi, dabar vienok esu lėktuve ir mes krentame. sakydamas mes, neturiu galvoje savęs daugiskaitoje, aš ne karalius saulė. mes – tai visas ekipažas, visi keleiviai ir visas bagažas. net ir mano trys tūkstančiai eurų. dabar jau nesvarbu, kas su jais nutiks. kaip jų nesulauks adresatas ir kas vyks toliau. nieko pakeisti negaliu. kaip minėjau, niekada nedirbau, stengiausi apsieiti savo gyvenime be vaikščiojimo į tarnybą. būdavo vogdavau, o kas nevagia, sukčiaudavau, kas nesukčiauja, kažkuriuo etapu užidirbdavau dalyvaudamas apmokomose kovose, ta prasme, mušdavausi už pinigus. dabar to nedarau, tausoju sveikatą, nors greitai jos jau neprireiks. bet vistiek, mirsiu sveikas. ir gražus.

mes krentame ir aš galėčiau melstis ir prašyti atleidimo. bet, pirma, niekada nebuvau taip suartėjęs su Dievu, kad galėčiau tvirtinti, kad jį pažįstu ir galiu iš jo kažką pasiskolinti arba net gauti dykai. bijau, kad ir jis apie mane yra mažai girdėjęs. pažindintis dabar, kai liko vos kelios minutes, yra per vėlu ir neracionalu. antra, nežinau, dėl ko turėčiau atgailauti, juk mano finansiniai nukrypimai yra menkučiai, palyginus su tais teisuoliais ir moralistais, kurie vagia milijonais, prisidengdami, sakykim, karu arba epidemijomis ar būtinybe įdiegti vakarietiškas vertybes, kurios tėra viso labo lytiniai iškrypimai. ir taip toliau. žodžiu, esu švarus. teisus. ramus. ir pasirengęs. nukristi.

mes krentame. nes nedirba nei vienas variklis. nežinau tikslaus jų skaičiaus ir sužinoti internete tokią informaciją nematau prasmės. tik girdžiu tylą už borto. suprantu, kad pilotai bando neįmanoma, pavyzdžiui, savo kabinoje jie turi ventiliatorių, tada iškiša jį pro langelį ir laiko įjungę. tai sulėtina kritimą ir aš jį jaučiu. kiti nejaučia, nes jiems rūpi, o kas po to. todėl vieni skambina ir įsakmiai liepia išimti iš kameros mėsą, nepamiršti antradienį išstumti konteinerį su popieriais ir kartonu, o buitinių atliekų atvažiuos penktadienį. kitas vėl gi garsiai išrėkia paslaptį, kur paslėpęs dvylika tūkstančių sutaupytų juodai dienai banknotų: žiūrėk, užlipk į palėpę, ten prie ketvirto balkio stovi sena kėdė, po ja yra padėta plyta, po plyta rasi raktą; su tuo raktu nusileisk į rūsį, ten už malkų tokios mažos durelės, aš kažkada įrengiau slėptuvę, ten rasi į polietileną suvyniotus pinigus. dar vienas verkia į telefoną ir atsiprašo, kad buvo neištikimas, tikrai, pats metas apie tai prisipažinti, geriau ir būtų taip numiręs, kam dar skaudinti žmoną tokiu metu. stiuardesė paklausia, gal kas turi ventiliatorių, labai reikia, padėtų pilotams valdyti lėktuvą? atsiranda žmogus, kuris pirko Vokietijoje Miele ventiliatorių, tik jis yra bagažo skyriuje. puiku, atsako stiuardesė ir jie kartu išeina į bagažo patalpą. po trumpo mirksnio jaučiu, kaip lėktuvas dar labiau išsilygino. bet mes vis tiek krentame. tik ne stačiai, o lygiai.

mes krentame. galėčiau, žinoma, aprašinėti savo paskutines gyvenimo minutes. kaip tą darė kažkoks mokslininkas. gal gydytojas. manau tai vyko maždaug taip: prie lovos susirinkę stovėjo asistentai arba studentai ir kruopčiai fiksavo į savo užrašus mokytojo žodžius, o tas kalbėjo taip:
- jaučiu kaip šąla pėdos, kairė labiau, dešinės tik pirštai. pagaliau šaltis apima ir dešinę pėdą. spėjate užsirašyti?
- taip mokytojau.
- aš nelabai, gal galite lėčiau?
- mirtis, Francai, nelaukia ir jos nepaskubinsi ir nesulėtinsi. tai tu turi išmokti veikti sparčiau. ar aišku tau?
- taip, mokytojau, aš pasistengsiu.
- pasistenk, pasistenk, o dabar mirtis kyla į viršų, jaučiu kaip ji susilygina ir apima abejus kelius, toliau dar į viršų, taip, nejaučiu savo sėklidžių, jos kaip negyvos, mane apima baimė, negi nejausiu, kad noriu šlapintis? bet eikime prie reikalo, tai yra, toliau, aukščiau.
- atleiskite, o kaip erekcija, ta prasme, jūs jos nejaučiate?
- tu vėl, Francai, daraisi nepakenčiamas, negi dabar turiu dar galvoti apie tave?
- ne, ačiū nereikia, mokytojau.
- taigi, šaltis artėja prie krūtinės, jaučiu širdis šala ir mano jausmai taip pat, nejaučiu niekam pykčio ir neapykantos. dabar prie kaklo, spaudžia balso stygas, sunku kvėpuoti, pinasi liežuvis, tuoj baigsiu, aleliuja, ta prasme, viso gero, likite sveiki, nepamirškite paskaitų, ypač tu, Francai...
- nepamiršiu.
- matau tamsą, gal kas užpūtė žvakes? tai vėl tu, Francai?
- ne aš, mokytojau, tiesiog už lango šviesu, tai kam tos žvakės.
- ak, gera buvo gyventi, sudie.

ir taip toliau. mes krentame ir aš taip pat galėčiau diktuoti paskutinius savo pojūčius, bet nėra kam, niekas manęs neklausys ir neužsirašinės. visi užsiėmę. kita vertus, aš ramus. ramios bitės.

tik staiga. kai mes jau beveik nukritome, įsijungia vienas, o netrukus ir antras varikliai. vėliau sužinojau, kad jų buvo du. ir dar sužinojau vėliau, kad borto mechanikas viso kritimo metu techniniame skyriuje ieškojo gedimo ir jį rado: buvo atšokusi viena elektroninė plokštė, reguliuojanti maitinimą ar kuro padavimą, gerai nesupratau, tiesiog jis tą atšokusią plokštę priplojo delnu atgal. o pilotai tuo metu, kai laikė iškišę pro langus ventiliatorius ir taip palaikė lėktuvo stabilų horizontalų kritimą, nušalo abi rankas, nes paeiliui iškišdavo tai kairę, tai dešinę, o temperatūra ten aukštai gerokai minusinė, todėl vos nusileidus jiems nupjovė abi galūnes. gaila, bet jos mus išgelbėjo.

mes nekrentame, o skrendame toliau. pirmiausia, ką darau, tai šoku prie savo lagamino. jis atviras. ir pinigų jame nėra. kažkoks niekšas pavogė juos katastrofos metu. ką jis ketino su jais veikti? dabar šis klausimas po laiko. pirma mintis ieškoti savo turto. bet kaip priversiu žmones atidaryti savo bagažą, galų gale kas aš toks, ar turiu prokuroro sankcijas, kokią teisę turiu kažką kaltinti, gal aš pats vagis? taip, tai tiesa, niekada nebuvau pernelyg sąžiningas. čia man pamoka ateičiai – niekada nepasitikėk likimu ir niekada neprarask vilties, net ir beviltiškiausioje situacijoje. ji bet kada gali pasikeisti. visada stebėk savo bagažą. follow the money.