Ramybės sargas

Kur vėjas paliečia žolę,
Kur blyksnis išnyksta tarp šakų —
Ten laikas nurimsta be garso.

Lapai nusileidžia kaip mintis,
Vanduo teka be paklausimo,
O rasa, lyg prisiminimas,
Lieka blizgėti ant sapno krašto.

Tako pėdsakai išnyksta,
Bet kryptis dar gyva manyje.
Ji rusena tarp vėjo dvelksmo
Ir kibirkšties alsavimo tamsoje.

Kiekvienas šešėlis tampa švelnesnis,
Kai jį pasiekia artumo prisilietimas.
Ir kiekvienas medis prabyla šnabždėjimu
Apie tai, kas neišblėsta laike.

Už tylą, kurioje tilpdavo viskas,
Už žvilgsnį, kuris nieko neprašė,
Už buvimą — be pradžios, be pabaigos,
Dėkoju.

Už dienas, kai lietus neklausė,
O buvimas — lyg upė — tekėjo tolyn,
Už šilumą, kuri sklido iš vidaus,
Dėkoju.

Už tai, kad buvai kaip siela —
Tyliai budinti šalia širdies.
Ir už tai, kad išėjai
Palikdamas šviesą.

Amžinai širdyje gyvam šuneliui Lordžiui atminti
2006-06-11 – 2025-04-15