Spyna

Jis buvo raktas
Spynai kuri neatsirakina
Burnai kuri jautė
Žemuogių skonį
Kai lijo jis užaugdavo
Iki dangaus
Pranokdavo tylą
Trintį po kojomis
Kai stovėdamas
Prisiglausdavo prie medžio
Ir sakydavo
Jog girdi
Buvo laivelis
Genamas vėjo
Kai klausydavosi
Atsigulęs ant žolės
Rasos užkalbėjimų
Buvo dosnus
Ir dovanodavo šypseną
Ant elektros laidų
Sėdinčioms sieloms
Jis buvo spyna
Kuriai niekada bereikėjo rakto
Todėl piešė
Tiek daug ir tiek dažnai
Visada sėdėdamas
Jog tapo kreive
Kuri išsitiesina tik tada
Kai žengia
Nubusti