Įtrūkis šviesoje

Egzistuoju lyg tyla tarp dviejų šviesų,
Kaip rūkas, įstrigęs tarp kalnų atodūsių.
Kūnas – senas instrumentas be stygų,
Bet mintys dar virpa – vos palietus orą.

Rytas nusileidžia kaip žvilgsnis į vandenį,
Kur veidas ne visada pažįstamas.
Kartais jis šaukia žolei po sniegu,
Kuri lėtai bunda, ne dėl šilumos, o iš pareigos gyventi.

Kvėpuoju, tarsi neščiau nežinomą vardą
Ant lūpų, dar neištartą, bet jau skaudų.
Viltis – ne stiklas, o akmuo delne:
Sunkus, bet saugantis nuo pakilimo ten, kur per tuščia.

Ieškau akių, kurios nežiūri per mane,
O į mane – taip, lyg būčiau nesugriautas miestas.
Kurios neprašo atsakymų,
Tik sėdi šalia ir dalinasi tamsa kaip duona.

Kiekviena diena – tarsi kompasas be šiaurės,
Kuriame orientuojuosi pagal tai, ką praradau.
Ir nors kryptys subyra tarp akimirkų,
Trokštu buvimo, kuris ištveria tamsą be klausimų.