Neprinokusių kriaušių skonis

Grįžome su broliu  aptvarkę tėvų kapus. Mano apsilankymai Kaišiadoryse visuomet pasibaigdavo restorane. Tiesa sakant, brolis eiti į restoraną ir nenorėjo. Iš viso, šių įstaigų jis nemėgdavo. Dabar aš jį suprantu, nes pats jau gana senai, su tikslu išgerti, ten nevaikštau. Iš viso, tas restoranas čia beveik ir ne prie ko. Tą dieną ten sutikau vaikystės draugę.
–  Jančikai, čia tu – labai apsidžiaugė, jau kaukštelėjusi, pavadinkime ją Rūgile. Tokio vardo tais laikais dar nebuvo, niekas jos negalėjo taip pakrikštyti. Pakeičiau jį todėl, kad taip reikia, kad neiššifruotumėte asmenybės. O jeigu ir iššifruosite, tai nieko neįrodysite.
Jūs, tikriausiai, suprasite, kad malonu prisiminti tą vaikišką žargoną, tą gimtinės žmonių tarmę, savo mažybinį kvailą vardą ir matyti tavimi besidžiaugiantį veidą. Nežinau, ar tas džiaugsmas buvo toks nuoširdus. Juk yra dar ir tokia laimės rūšis – nemokamai išgerti. Džiaugiesi taipogi nuoširdžiai. O aš ir ieškojau, kas su manimi galėtų pasidžiaugti prisiminimais. Todėl ir eidavau į restoraną. Gal  ką nors iš praeities rasiu.
Rugilė buvo nuostabi pašnekovė. Prisiminėme vaikystę. Taip, ji buvo drąsiausia, ji buvo kiečiausia. Viską, kas būdavo rizikinga, jai tekdavo išbandyti. Ji buvo jaunesnė ir mes daugumoje atvejų ją pasiųsdavome atlikti ką nors rizikinga. Nors vienintelė rizika, buvo vogti kaimynų obuolius.
Mūsų kelios šeimos neturėjo sodo. Nė vienas iš aplinkui gyvenančių žmonių savo sodo ir nesodino. Jeigu kas ir buvo pasodinęs – tai derliaus dar reikėjo ilgai laukti. Visi namai buvo žinybiniai, o  nemaži sodai prie jų buvo išdalinti tos organizacijos vadovams ir specialistams.
Mums, vaikams, labai norėjosi obuolių ir serbentų, kurie augo už tvorų.  Mano pirmas sąlytis su socialine nelygybe ir buvo tie sodai. Kur čia socialine lygybė, jeigu pas vienus tų  obuolių kiaulės neėda, o kitiems – špyga?
Serbentus, dar žalius, nuo šakų, kurios išsikišdavo per tvorą, nugrauždavome. Nugrauždavome ir už tvoros, kiek rankos pasiekdavo. Lipti per tvoras būdavo pavojinga. Tokiems žygiams tik Rugilė ir pasiryždavo.
Neprisimenu, kada aš valgiau tikrą didelę kriaušę. Mano mama vis aiškindavo, kokios jos yra skanios, tos kriaušės, kurios vadinasi  “Dūlės”. Mačiau aš jas tik paveiksliuke. Apžiūrinėja jas, rausvai geltonas, geras dėdė Mičiurinas. Tas geras dėdė tai, tikriausiai, duotų, na, o dėdė Valčiūnas kažin ar duos, kai jo kriaušė užaugs. Štai noksta, ant mažo medelio du žali vaisiai. Valčiūno duktė Violeta, be abejo, mums papasakos, koks jų skonis. Papasakos, kai prinoks, kai ji paragaus. Deja, neišsipildė jų viltis. Vieną rytą, mes pamatėme – nėra kriaušių. Tai buvo Rugilės darbas. Ji už tai atsiėmė.
Ruduo buvo kankinantis metas. Man labai nepatiko vogti. Tačiau obuolius vogti buvau tiesiog priverstas. Reikėdavo tykoti, šliaužti pro tvorą, prisirinkus į užantį, ir sprukti lauk. Skanesnių obuolių aš per savo gyvenimą nevalgiau. Tik vieną kartą, pamačiusi mano reidą į jų sodą, obuolių davė direktoriaus žmona. Gerai prisimenu, negalėjau užmiršti – niekas kitas nepasiūlė. Gal žmonėms mano pilvo poreikiai  tiesiog net nerūpėjo, bet man buvo skaudu. Kur čia ta išgirtoji lygybė, apie kurią visur skalambijama? Tai toks  besistatančio socializmo žmoniškumas! Kita vertus, ko norėti iš žmonių, kurie buvo auklėjami buržuaziniame pasaulyje!
Kai matau vaikus, per tvorą skinančius svetimus obuolius, suprantu – jie taip pat neturi sodo. Šeimininkui reikėtų leisti jiems jų prisiskinti. Leisti nežiūrint į tai, kad jų tėvai tingėjo kažkada išauginti sodą savo vaikams. Visas socialinis teisingumas,  kartais gali tilpti viename žodyje – tingėjimas.
Nekaltinu savo tėvų už tas gyvenimo sąlygas, kuriose gyvenome. Aišku, mano tėvas nebuvo apsukruolis – duonpelnys. Be to, jis buvo sąžiningas. Išvados pačios prašosi. Laikai buvo sunkūs, nebuvo kur gyventi. Tėvas dirbo klijų fabrike, o gyvenome mes miškų ūkio žinybiniame name. Gal kokius penkis ar šešis metus mus iš ten vis kraustė. Kažkodėl net žiemą tokios idėjos kildavo.
Mama rišdavo ryšulius, tėvas eidavo į partijos komitetą, aš į mokyklą. Gana dažnai grįždamas iš mokyklos stengdavausi iš toli pamatyti mūsų išmestus daiktus… Dar šiandien neiškraustė. Tie pergyvenimai, turbūt, nepraėjo nepalikę pėdsako mano sąmonėje. Koks šlykštus tas ilgalaikis nesaugumo jausmas.
Atėjo laikas gavome dvejų kambariukų butą dabartinėje Gedimino gatvėje. Buto problema, dar kelis kartus buvo iškilusi mano gyvenime. Iš viso persikraustinėjau apie penkiolika kartų. Šiuo metu vėl neturiu savo sodo, nors obuolius, nuo mano pasodintų obelų, kažkas valgo ir ne viename Lietuvos rajone. Beje, tos neprinokusios kriaušės, kaip sakė Rugilė,  buvo visai neskanios. Neapsimokėjo rizikuoti.
Prie ko čia dainos? Tai juk padainuoti visada galima. Aš visose situacijose dainuodavau – padėdavo. Prisimenu, toje pačioje mokykloje ant laiptų vykdavo pradinių klasių koncertai – konkursai. Pirmą vietą užėmė kaip tik Rugilės klasės artistai,    padainavę visai  neidėjišką dainą apie naminius gyvulius. Na, o mes, beveik visi pionierių choro dalyviai, tik antrą  - su tarybine daina apie nuostabų kraštą.  Ko tu, žmogau gali norėti iš tų pokario inteligentų, kiaurai permirkusių smetoniškais kvapais?