Gyvenimo vasara

Mintys šnabžda: pradeda žydėti.
Dar nė vieno nebuvo žiedo.
Ramus balsas sklido virš medžių,
Žodžiai kaupės liepos viršūnėj
Ir, pavirtę medaus varvekliais,
Ėmė bėgti lašais krištoliniais
Į vaikystės neramią naktį
Ant pastogės namo medinės,
Į suvytusius motinos delnus,
Ant suskilusio pieno ąsočio,
Kur baltai it sniegas nupiešta:
Audžia audeklą viltys beginklės,
Kur nugrimzta ir pasilieka
Pirmas žiedas, medus paskutinis,
Atspindy to auksinio paviršiaus
Vienas žodis: pražydo.