Vyrai kilę iš Marso

oda prilipus prie odos
kaip motinos placentą rauni
tikiuosi dar širdies švelnios
kol mano rankom gerklę pjauni

praėję metai atgalios
kaip kūdikis paliktas mirti
kas laukia niekas nežinos
galėjome kartu pražilti

bet tu jau žilsti vienumoj
o mano žaizdos sukirmijo
vėl gyvastis naivioj galvoj
krauju upelis nuvilnijo

pamiršti odą su kuria
patyriau pirmą meilės garsą
aš noriu būti svetima
o, meile, grįžki Tu į Marsą!