Pasaka apie stiklinį miestą (2012.08.03)

Didžiojo kalno papėdėje stūksojo didingasis Stiklinis miestas. Dabar jį žmonės buvo jau apleidę. Dar senų senovėje, kai žmonės Didžiojo kalno papėdėje tik rinko žemės deivių jiems duotus vaisius, čionai atklydo du milžinai. Sužavėti vietovės nuostabumo, jie nusprendė įsikurti papėdėje tarp Didžiojo kalno ir Žydrojo ežero. Vienas brolis, vardu Vėjas, pradėjo statyti papėdėje miestą. Kadangi broliai begalo mėgo nuo Didžiojo kalno žiūrėti į įstabų Žydrąjį ežerą, Vėjas miestą statė vien iš stiklo, kad šis neužgožtų gamtos didybės. Milžinas Javutis stebėjo žmones ir po kiek laiko pajuto, kad jų širdyse, taip pat kaip ir milžinų, yra aistros ugnies. Tik milžinų širdyse aistros ugnis stipriai liepsnojo visomis spalvomis, o žmonių, gyvenančių Didžiojo kalno olose, širdyse ruseno tik kibirkštėlės. Ir Javutis nusprendė mokyti žmones, kad šie sugebėtų rasti savo ugnį. Vėjas įspėjo Javutį, kad žmonės nėra milžinai, kad jų širdys mažesnės ir nežinia ar jos tokios tyros kaip milžinų. Bet Javutis jautė, kad žmonių širdys pajėgs nešioti įžiebtą aistros ugnį ir ėmėsi žmonių mokyti.

Vienų žmonių širdyse užsiliepsnojo aistra amatams ir Javutis juos mokė naudoti įrankius, pažaboti liepsną, apdirbti medį. Kitų širdyse suliepsnojo aistra padėti žemei auginti savo vaisius, ir Javutis juos mokė dirbti Didžiojo kalno papėdės žemę. Kiti gi ėmėsi dailinti olas piešiniais ir Javučio įtikintas Vėjas priėmė juos statyti Stiklinio miesto. Taip Javutis padėjo visiems žmonėms įžiebti jų širdyse rusenusias kibirkštėles ir uždegti jose aistros liepsnas. Galiausiai ir vėjas patikėjo, kad aistros ugnis gali liepsnoti žmonių širdyse ir jie gali bent iš dalies prilygti milžinams. Javučio įtikintas Vėjas leido žmonėms apsigyventi Stikliniame mieste. Visų žmonių širdyse liepsnojo aistros ugnys ir nuo jų kaitros Stiklinio miestos sienos net tviskėjo. Visų žmonių širdyse liepsnojo aistros ugnys. Visų išskyrus vieno... Visaip Javutis bandė įžiebti liepsną ir šio žmogaus širdyje: mokė jį amatų – bet kibirkštis ir toliau tik ruseno, mokė dirbti žemę – bet kibirkštis ir toliau tik ruseno, mokė meno – bet kibirkštis ir toliau tik ruseno... Ko tik nebandė Javutis, bet šis vienas vienintelis paskutinis žmogus iš tūkstančių kitų žmonių niekaip nesurado savo aistros ir vienintelis vis dar gyveno Didžiojo kalno olose.

Praradęs viltį Javutis nusivedė šį paskutinįjį žmogų prie Stiklinio miesto vartų ir pašaukė Vėją. Visaip Javutis įtikinėjo Vėją, kad priimtų ir šį paskutinįjį žmogų gyventi į Stiklinį miestą, bet Vėjas pasakė, kad Stikliniame mieste gali gyventi tik tie, kurių širdyse liepsnoja aistros ugnis. Ir staiga broliai milžinai pajuto kaip šio žmogaus širdyje suliepsnojo ugnis, jie matė jos ryškius raudonus liežuvius. Bet tokios ugnies jie niekados anksčiau nebuvo regėję ir negalėjo suprasti jos prigimties. Žmogaus širdyje liepsnojo kaitri raudona liepsna ir jis buvo priimtas gyventi į Stiklinį miestą kartu su tūkstančiais kitų žmonių.

Kitą rytą Javutis vos nubudęs patraukė pas savo brolį Vėją. Javučio žmonių mokymas jau buvo baigtas, tad jis ketino kartu su Vėju toliau statyti Stiklinį miestą. Įžengęs į Vėjo namų stiklines menes, Javutis pamatė brolį milžiną negyvą. Aplinkui plaikstėsi ryškių raudonų liepsnų liežuviai, tokie kaip pas paskutinįjį žmogų, o Vėjo širdyje liepsnojusi aistros ugnis buvo pagrobta. Dabar Javutis suprato kokia aistros ugnis buvo įsiliepsnojusi paskutiniojo žmogaus širdyje – tai pyktis su raudonais pavydo ir godumo liežuviais. Jokio milžino širdyje tokia liepsna niekados neliepsnojo, tad ir milžinai jos laiku nepažino.

Javutis apraudojo savo brolį Vėją septynias dienas, o jo ašaros tekėjo upeliais Stiklinio miesto gatvėmis link Žydrojo ežero, kurio vanduo nuo ašarų pasidarė sūrus. Po to Javutis prakeikė paskutinįjį žmogų, bet rasti jo ir išmesti iš miesto nepajėgė, nes šis pasislėpė. Nebepajėgė Javutis ir mylėti žmonių ir nebepakeldamas sielvarto pasiryžo vienatvei. Palikęs miestą Javutis iškeliavo į Didįjį kalną.

Paskutinysis žmogus slapstydamasis bastėsi po Stiklinį miestą, bet jo palikti nenorėjo – jam patiko nuo žmonių aistros ugnių tviskančios Stiklinio miesto sienos, tad grįžti atgal į Didžiojo kalno olas neviliojo. Pykčio ugnis nuslopo, o paskutinysis žmogus mėgavosi iš Vėjo pagrobta milžinų aistros ugnimi. Įsidėjęs ją savo širdin šildėsi, bet jis nemokėjo jos išlaikyti savo širdyje ir laikui bėgant ji užgeso nepalikdama net kibirkštėlės... Paskutinysis žmogus slampinėdavo po didingąjį Stiklinį miestą ir, jam bežiūrint į kitų žmonių aistros ugnis, jo širdyje vis suliepsnodavo raudoni pavydo liepsnų liežuviai. Jis jau buvo pajutęs milžino liepsną širdyje, kuri maloniai ją šildė, o jo paties liepsnų liežuviai svilino jam širdį. Kurį laiką jis godžiai stebėjo kitų žmonių liepsnas, bet galiausiai jo širdyje vėl įsiplieskė raudonoji pykčio ugnis su godumo liežuviais ir jis pagrobė kito žmogaus liepsną.

Žmonės Stikliniame mieste puikiai tvarkėsi ir nelikus milžinų. Jie jau mokėjo valdyti aistros ugnį savo širdyse, tad toliau plėtė miestą su tviskančiomis stiklo sienomis. Bet neilgai trukus pasklido kalbos apie paskutinįjį žmogų, apie tai kaip jis grobia iš kitų žmonių jų aistros ugnį, nepalikdamas net menkiausios kibirkštėlės. Netekę savo aistros ugnies šie žmonės virsdavo Stiklinio miesto vaiduokliais ir slankiodavo tviskančiomis jo gatvėmis su apsiblaususiomis akimis. Nors paskutinysis žmogus buvo tik vienas tarp tūkstančių Stiklinio miesto gyventojų, žmonės pradėjo bijoti vieni kitų, jie pradėjo slėpti savo širdis po tamsiais apsiaustais, nustojo žiūrėti vieni kitiems į akis, kad šiose niekas negalėtų įžiūrėti kokia aistros ugnis liepsnoja širdyje, juk niekas tiksliai nežinojo kaip atrodo paskutinysis žmogus. Ir Stiklinio miesto gatvėmis pradėjo vaikščioti tūkstančiai vienas kito bijančių žmonių. Jie uždažė savo stiklinių namų sienas dažais, kad jų širdyse liepsnojančių aistros ugnių spinduliai neištrūktų pro stiklines permatomas sienas ir niekas nepamatytų kokią aistros ugnį turi namų šeimininkai. Po stiklinį miestą pasklido tamsūs baimės ir nepasitikėjimo šešėliai ir visas miestas pasidarė niūrus.

Javutis kopė į Didijį kalną, jausdamas jo viršūnės vienatvę. Sielvarto iškankinta širdis liepė Javučiui tapti atsiskyrėliu ir jis vienatvės ieškojo Didžiąjame kalne. Jo širdis tarsi kompasas vedė jį į Didžiojo kalno viršūnę, kuri spinduliavo vienatve. Bet įpusėjęs kopti, Javutis staiga sustojo ir atsisuko į Didžiojo kalno papėdę. Vietoj Stiklinio miesto dabar stūksojo tamsūs niūrūs bokštai, kurie aklinai užstojo Žydrąjį ežerą. Javučio širdis pajuto, kad kadais buvęs tviskantis, dabar Stiklinis miestas spinduliavo vienatve stipriau nei Didžiojo kalno viršūnė. Javutis ėmė leistis nuo Didžiojo kalno link Stiklinio miesto. Kai jis pasiremdavo į Didžiojo kalno akmenis, kad būtų lengviau leistis žemyn, šie visad jį pasveikindavo. Kai jis pavargęs apsikabindavo medį, kad jo paunksnėje pailsėtų, medžiai visad pasakodavo jam apie laikus, kai jie dar buvo tik maži medeliai.

Ir galiausiai Javutis įžengė į Stiklinį miestą. Jis matė žmones, kuriuos kadais mokė, bet jie visi vaikščiojo nuleidę akis ir nei vienas jo nepastebėjo ir nepasveikino. Javutis visą dieną klaidžiojo po miestą ir matė vien išsigandusius žmones ir nei vienas su niekuo nekalbėjo. Ir Javutis suprato, kad tik čia galės išlieti savo sielvartą vienatvėje.

Bėgo laikas ir Stiklinis miestas darėsi vis tamsesnis ir tamsesnis, tapo niūresnis net už giliausias ir tamsiausias Didžiojo kalno olas. Žmonės pavargo nuo Stiklinio miesto niaurumo bei vienatvės ir pradėjo tai vieni, tai kiti kraustytis atgal į Didžiojo kalno olas. Taip palaipsniui Stiklinis miestas visai ištuštėjo ir jame liko klaidžioti tik atsiskyrėlis milžinas Javutis. Baimės aistros ugnies vedinų žmonių ant Stiklinio miesto sienų užteplioti dažai pasirodė netokie patvarūs ir metams bėgant nutrupėjo. Žmonių palikti ženklai mieste sunyko ir liko stovėti tik milžino Vėjo statytos stiklinės sienos. Stiklinis miestas atgavo savo ankstesnį akinantį tviskesį. Taip ir stovi lig šiol didingasis Stiklinis miestas Didžiojo kalno papėdėje. O kartais rodosi, kad ir milžinas Javutis sėdi ant Didžiojo kalno ir stebi pro jį Žydrojo ežero sūrias vilnis.