Kad šiandien tilpčiau savyje,
aš pamirštu vardus ir veidus.
Narvelį praveriu ir išskrenda jausmai,
be mano rūpesčio ir neribotos meilės,
jie išgyvens labai trumpai, labai trumpai.
Tik vieną dieną dar plazdės virš realybės,
tik vieną naktį dar ieškos laužų,
o paryčiais į žolę kris rasoj numirti,
kaip tragiška, kaip liūdna ir gražu.