Lietus ant Zakso kalno [1992 m]

Vėl lyja lašais riebiais – dangus išsipurvino,
Lyg rūgio grūdais, Saulėj apskrudintais.
Ir atrodo, kad auksas – pralobsim nedirbdami,
Kiauras stogas pas skruzdes – apdenkim jas indais.

Laumės juosta danguj – tuoj pasieks lietus finišą.
Debesų atspindžiai balose, man juokingos jų mimikos.
Rodo vėl kvailas grimasas, pozuoja išvykdami,
Renka sliekus nuo kelio berniukas niekam nežinomas.

Po lietaus vis drąsiau girdis šlapių paukščių muzika,
Lyg operoje klykia čiurliai – gegužiukas jiems pritaria.
Velnio ratas pavėjui dar sukas lėtai – nuo sovietmečio likęs,
Žiemai atėjus, mokiniai slys žemyn nusiplėštom jo kabinomis.

Trečią ratą asfaltu jau bėga vaikai per pamoką fizinio.
Tik vienas suklupęs dar bando gelbėti skestančius kirminus.
Stambi moteris grūmoja piktai – nebėga juk Vilmantas.
Ją stebi atsargiai suolai su veidais - turbūt ąžuoliniai.