Vakaro dangus

Šio vakaro dangus,
pritvinkęs kvapo,
vystančios žolės
ir toks tikras, tvirtas,
tarsi stalas ąžuolinis.

Dar be žvaigždžių,
dar pilnas kregždžių,
švilpesio, sparnų
ir violetinis keistai,
su aukso pakraščiais,
lyg ta skara,
prieš šimtą metų,
mugėj nupirkta
ir niekad nedėvėta.

Kaip aš norėčiau
apsigaubti ja ir susilieti,
su šio vakaro galia
ir semtis jos,
ir būti ypatinga dalele,
voratinklio nematoma gija,
paliesti skruostą,
tą, kurio senai neglostė niekas
ir nuskristi.

Šio vakaro dangus
toks stebuklingai aiškus,
lyg prisiminimas.