Musė

Ryte, kai seilė bėga,
Ir miegas toks saldus,
Pažadino begėdė musė —
Ji savo zvimbimu.

Mačiau jos svaigų skrydį
Sau tiesiai virš galvos,
Ir netikėtai pasiryžau
Suduot skraiduolei per sparnus.

Pakėliau staigiai ranką,
Ir smūgis buvo gan stiprus.
Nukrito musės kūnas
Į kampą, kur tamsu.

Mačiau, kaip juda kojos,
Kaip bando vėl pakilt
Virš debesų...
Bet būna, kad sustoja
Širdis, patvinusi krauju.

Minutę paspurdėjus,
Užmigo musė amžinu miegu.
Aš – tikras niekadėjas -
Tapau jos žudiku.

Juk ji gyvent norėjo,
Skubėjo pas vaikus,
Man pikto nelinkėjo –
Ieškojo kelio pas savus.

Kodėl man taip reikėjo
Sulaužyt jai sparnus?
Juk tik laukiniam žvėriui
Nerūpi, kam kas bus.

Dabar jau aš bejėgis
Prikelt iš debesų.
Kūnelis musės vėlei
Primins, koks aš žmogus.

Juk tai tik gyvūnėlis,
Kuris išbalškė man miegus...
Ar verta baust už nieką,
Jei jos sesuo sudrums sapnus?

Ką pasakysiu musės vėlei?
Nemoku jos kalbos...
Jos kūnas susivėlęs
Kampe ir be galvos...