Ryto rutina

Markas Kosta
Castello di Costa, Milanas

Markas Kosta pramerkia akis, ir po sekundės suskamba Kostų tvirtovės bokšto varpas. 5: 00. Aštuoniolika metų griežtos rutinos sustygavo miegą minučių tikslumu. Nesvarbu, ar naktį užpildė košmarai ar besapnis miegas, jis lygiai penktą ryto žiūri į lubas. Mintyse suskaičiuoja iki dešimt ir įvertina, ar galvos skausmas pakenčiamas.
Šįryt teks griebtis tinktūros.

Jis ištiesa ranką link stalelio prie lovos ir paima mažą rudo stiklo buteliuką. Lėtai, bandydamas kuo mažiau judinti apsunkusią galvą, pasikelia ant alkūnių ir atkemša kamštį. Kartus skausmą malšinantis skystis nutvilko gerklę. Jis padeda buteliuką atgal ir nuleidžia kojas ant vėsių grindų. Kūnas norėtų nejudėti tol, kol suveiks gydomosios žolelės, bet Markas Kosta griežtai laikosi dienotvarkės. Po trijų minučių jis jau stovi vonios kambaryje.

Aplink tvyro prieblanda. Miegamojo užuolaidos temdo pirmuosius saulės spindulius, o visos žvakės vonioje užgęsintos. Tamsa nuo mažens buvo palaima skausmo kamuojamoms smegenims. Markas nusimeta naktinius marškinius ir prieina prie vonios krašto. Jo pėdos jaučia šaltą, kietą akmenį, o oda - apačioje tvyrančią drėgmę. Jam iš dešinės stovi nedidelė pakyla su dubeniu ir virš jo įstatytu stikliniu piltuvu, sklidinu skysčio. Markas mechanišku judesiu atsuka piltuvo vožtuvą. Žengia akmeniniais laiptais žemyn, kol visu kūnu panyra į ledinį vonios vandenį. Vos tik atsisėda taip, kad vandens šaltis siektų smakrą, į dubenį įkrenta pirmasis lašas.

Marko vyzdžiai susitraukia, oda pradeda dilgčioti. Viso kūno raumenys įsitempia ir, norėdamas suvaldyti drebulį, jis privalo sutelkti dėmesį į stiklinį piltuvą. Sanguis temporis. Tėvas iškilmingai įteikė šį laikrodį tą rytą, kai Markui sukako penkeri ir prasidėjo šalčio treniruotės. Kasmet skysčio kiekis piltuve didėjo.

Į dubenį, skaičiuodami sekundes, preciziškai krenta ochra dažyto vandens lašai. Prieblandoje beveik tamsiai raudoni. Milane net laikas kraujuoja, pagalvoja jis ir stipriau sukanda žandikaulį. Stengiasi kvėpuoti tolygiai. Užsimerkęs girdi į dubenį tykštančių lašų garsą. Vienas, du, trys, keturi, skaičiuoja mintyse. Vienas, du, trys, keturi. Širdies ritmas iš pradžių padažnėjęs, pradeda rimti, o veriantis galvos skausmas koncentruojasi smilkiniuose, pamažu pereina į akiduobes ir plinta. Kartu su drebuliu liejasi po Marko kūną. Skausmas yra tavo prigimtis. Skausmas yra tavo jėgos šaltinis.

Markas įsikimba į akmeninius vonios kraštus, pirštais įsirėžia taip, kad krumpliai pabąla.  Atsimerkia ir akimis seka tamsiai raudonus lašus. Įsivaizduoja savo venomis tekantį kraują. Karštą, deginantį Marso kraują. Semiasi iš jo jėgų išverti paskutinei minutei. Skystis piltuve senka, renkasi į siaurėjantį kaklelį, o šalčio dūriai skverbiasi kiaurai Marko odą iki pat stuburo.  Paskutinės trisdešimt sekundžių visada sunkiausios. Kvėpavimas darosi paviršutiniškas, širdis nebesidaužo, o dunksi dusliai lyg prislopintas būgnas. Marko sąmonė temsta ir jį iš tamsos ištraukia tik grubus, mintyse skambantis tėvo balsas. Frančeskas Kosta jį išmokė, į jo kūną tiesiog įrėžė, kad kančia yra stiprybės įrodymas. Todėl Markas kenčia, kol dubenyje suskamba paskutinis lašas. Penkios minutės.

Markas atsistoja, ir ledinis vanduo teka jo kūnu lyg akmeniu. Jis nesišluosto ir neapsigaubia, leidžia raumenims drebėti. Leidžia šilumai grįžti savaime. Akmeniniais laiptais užkopia aukštyn, užsuka piltuvo vožtuvą ir paima į rankas laikrodžio dubenį. Skystis švelniai virpa kartu su Marko pirštais, rausva srovė teka atgal į piltuvą. Tai galėtų atlikti tarnai, bet jis nori pats stebėti, kaip stiklas vėl prisipildo. Tam, kad nepamirštų - šiandien tai iškentė. Vadinasi, iškęs ir rytoj.

Pasigirsta tolimas beldimas į duris. Tarnaitė įslenka į Marko kambarius ir ant nedidelio valgomojo stalo patiekia pusryčius. Markas įsiklauso. Šįryt tarnaitės žingsnių garsas kitoks, skubresnis, nervingesnis nei vakar, indai ir įrankiai skimbčioja į stalviršį garsiau nei įprastai. Nauja, pagalvoja Markas dusliai užsivėrus durims. Jis paskutinį kartą pirštais perbraukia dubenį ir pastato jį į vietą. Vis dar nuogas grįžta atgal į miegamąjį ir atitraukia sunkaus audinio užuolaidas.

Saulė iš lėto kyla virš Milano stogų. Tinktūra ir ledinio vandens vonia atbukino galvos skausmą tiek, kad šviesa priverčia Marką tik nežymiai suraukti antakius. Spinduliai vis drąsiau skverbiasi į miegamąjį jam atitraukiant vienas užuolaidas po kitų, kol visas kambarys nušvinta. Pilkšvos sienos, tamsaus akmens grindys, medinės lubos, plati, vieniša lova ir spinta. Miegamasis, labiau primenantis tarnų sparną, o ne kambarius, kuriuose užaugo Milano kunigaikščio įpėdinis.

Markas plaštaka nubraukia paskutinius vandens lašus nuo kaistančios odos ir atidaro sunkias spintos duris. Vidinėje durų pusėje švysteli veidrodis ir atsiveria medinės lentynos, prikrautos kruopščiai pasiūtų, iki siūlės vienodų uniformų. Pirmiausia Markas ištraukia apatinius, tada kelnes ir marškinius. Visi audiniai - ryškiai raudoni, kaip ir prideda Dievų palaimintiesiems - priglundantys tarsi antra oda ir leidžiantys laisvai judėti. Galiausiai paima odinę liemenę, treniruočių metu atstojančią šarvus, lanksčią, bet tvirtą, su saulėje tviskančiu, plieniniu Kostų vilko simboliu ant krūtinės. Apsivelka vieną rūbą po kito, kruopščiai išlygina audinio raukšles ir sutvirtina užsegimus, sekundės dalį nužvelgia savo atvaizdą veidrodyje, kol nekantriai suurzgia skrandis.
5: 15. Laikas pusryčiams.

Markas uždaro spintą ir patraukia į nedidelę svetainę šalia miegamojo. Ant valgomojo stalo jo laukia kasdieniai pusryčiai - paprasti, bet suteikiantys pakankamai energijos rytinei treniruotei. Riekė tamsios duonos, pašlakstytos alyvuogių aliejumi, gabalas šviežio ožkos sūrio, suvyniotas į vynuogės lapą, ir du virti kiaušiniai. Markas kruopščiai sukramto kiekvieną kąsnį, ne iš pasimėgavimo, o vengdamas apsunkinti skrandį, ir užgeria keliais gurkšniais karčios žolelių arbatos. Kruopščiai surenka nuo stalo trupinius, suberia į tuščią lėkštę ir pastato kėdę prie stalo.

Lygiai 5: 30. Markas Kosta užveria kambario duris.