Kristaus kelias

Aš turiu tris sertifikatus.

Pirmąjį gavau būdamas vienuolikos. Tą dieną saulė žaidė ant baseino vandens, mama juokėsi, tėtis kepė šašlykus, o aš maudžiausi, kaip vaikai maudosi – be rūpesčio, be nuojautos. Kas galėjo numanyti, kad vos po kelių valandų tėvas pasikars vonioje, uždusintas skolų, o mama, pamačiusi jo kūną, išeis iš proto ir antrą kartą bus išvežta į psichiatrinę – šįkart visam laikui.

Tą dieną man įteikė sertifikatą, liudijantį, kad moku valdyti savo protą. Bet niekas nepasakė, kad jausmai liks pavaldūs instinktui. Aš verkiau. Nemeluosiu. Bet praėjo mažiau nei pusvalandis, ir aš jau stovėjau sausas, ramus. Susitaikęs. Nebeturėjau tėvo. Ir nebeturėsiu motinos. Tai manęs negąsdino.

Antrąjį sertifikatą gavau aštuoniolikos. Mokyklos kiemas, klasiokai, praskelta mano galva po dar vieno susigrūmimo. Dažniausiai, kai Rositai imdavo bėgti kraujas, visi sustodavome. Bet ne šį kartą. Aš užsimojau, parbloškiau jį. Jis nukrito nuo laiptų. Nebejudėjo. Tas sertifikatas buvo įrodymas, kad mano jėga pranoksta mano protą.

Trečiąjį gavau vakar. Man trisdešimt. Iki gyvos galvos pasodintas. Vakare buvau pasiruošęs išeiti taip, kaip tėvas. Virvė, taburetė, kilpa ant kaklo. Bet neišdrįsau. Praėjo valanda. Aš stovėjau. Ir galiausiai — ištraukiau galvą.

Tuomet gavau trečiąjį sertifikatą. Patvirtinimą, kad net jei turiu protą ir jėgą — vis tiek esu bailys.

///

„Kristaus kelias“ – tai trumpa, bet emociškai intensyvi, vidinio monologo forma parašyta istorija apie skausmą, nuosmukį ir žmogaus santykį su savimi. Tamsus ir žmogiškas pasakojimas apie tai, kaip gyvenimo patirtys gali formuoti, deformuoti, o galiausiai – atskleisti, kas mes iš tiesų esame. Pavadinimas sąmoningai lygina Kristų ir pagrindinį veikėją: Kristus paaukojo save būdamas apie trisdešimties, o herojus, sulaukęs to paties amžiaus, nors ir trokšta atiduoti save dangaus teismui, vis dėlto nesugebėjo – nes yra bailys.