Bomžas iš Lomžos

I
Bomžas iš Lomžos, be vardo,
nuo vėjo ir alaus sukruštu veidu,
klijuoja likimą iš duonos plutų ir dūmo.
O akyse — ledas, suskilęs praėjusią žiemą.
Jo kalba — tik šnypšimas gyvatės,
ir kiekvienam, kuris sustoja klausytis,
net lietuviui jis ištaria:
nupirk alaus — be žodžių... ir maskarado.
II
Kartą jis buvo — gal gaisrininkas.
Mylėjo tyliai, aišku — be reikalo,
kaip myli katinas asfaltą po lietaus.
Ir lietus apsėdo jį su kiekvienu gurkšniu,
užgesindamas gaisrus.
III
Be vardo, laikrodžio ar savęs,
jis kartais, kai naktis būna šilta —
trapiai klijuoja dangaus lopus
prie supleišėjusios savo sąžinės,
kad nebelytų.
O man —
jis tik bomžas iš Lomžos.