Skalbimo mašina

Vasario penkioliktą dieną studentas Vakaris savo naujam butui, padovanotam tėvų, nupirko skalbimo mašiną. Visi labai džiaugėsi, suvažiavo žiūrėti kaip sukasi barabanas, kaip automatiškai mašina įsijungia ir išsijungia, reikalauja skalbimo priemonių, raudonu signalu riboja skalbinių svorį.

Aja jai aja jai. Bet po trijų mėnesių mašina sugedo. Nustojo suktis ir apskritai atsisakė reaguoti į bet kokius mygtukų paspaudimus. Vakaris norėjo ją išardyti, nes įtarė, kad kelnių kišenėje galėjo būti smulkių monetų, kurios prasibrovė pro gumines tarpines į variklio skyrių ir jį užtrumpino. Reikalas galėjo būti paprastas: atsukti kelis varžtus, prieiti prie paslėptos nuo išorės variklio dislokacijos vietos ir pašalinti nereikalingas metalo šiukšles, kurios trumpina elektros padavimą. Kažkaip panašiai turėjo ten viskas vykti, sprendžiant iš fizikos, kurią Vakaris labai seniai mokėjo vidurinėje mokykloje.

Bet pažeisti plombas, kai daiktas turi trejų metų garantiją, reiškia netekti pinigų grąžinimo, jeigu defektas pasirodytų ne dėl kelių monetų. Pirmiausia, ką padarė Vakaris, tai nulėkė nauja Audi mašina į tą pačią parduotuvę, kurioje atliko pirkimą. Aišku, su savimi turėjo čekį ir garantinį taloną. Jį pasitiko ta pati žavi pardavėja, kaip ir prieš tris mėnesius, tik tada ji jam pasirodė per sena, bet šį kartą jis buvo pasiruošęs pakviesti ją į pasimatymą, jei ji atskaičiuos jam sumą. Deja, žavioji Diana, toks vardas buvo užrašytas kortelėje ant jos kairės krūtinės, kuri pastebimai kilnojosi dėl įkaitusios pavasario temperatūros, pasakė, kad su prekės grąžinimu teks palaukti, mat ji neinformuota dėl tokios procedūros. O kas apie tai yra informuotas, jau pyktelėjo Vakaris. Turėtų žinoti vyriausias menedžeris, bet jis kaip tik vakar išėjo atostogų, kada grįž, nelaimingoji Diana negalėjo pasakyti. Na, tada būtinai yra kas jį pavaduoja, juk negali prekybinė įmonė egzistuoti be vyriausiojo menedžerio. Tikrai taip, sutiko pardavėja. Na, matot, nudžiugo Vakaris. Bet jo taip pat nėra, baigė Diana. Kaip gi taip, to negali būti, tai jau visiškas chaosas, jaunuolis pastebėjo, kad jam vis blogiau sekasi tvardytis. Gerai, kur jis? Kaip tik šiandien išvyko į Daniją, į menedžmento pasitobulinimo kursus. Puiku, tuoj pat skambinkite jam, pareikalavo Vakaris.

Už jų nugarų jau būriavosi keletas interesantų, vienas net pareikalavo, kad gerbiama pardavėja prisimintų ir kitus klientus, bet mūsų studentas ryžtingai pamojavo visiems užnugariniams savo galingu jaunatvišku kumščiu. Įsivyravo tyla. Tik girdėjosi mobilaus telefono kviečiantis signalas. Taip, klausau, kas yra, visą salę užpildė gan piktokas vyriausiojo menedžerio pavaduotojo balsas. Aš dabar lėktuve, negaliu kalbėti. Ir išsijungė. Kad tu sudužtum, palinkėjo išsijungusiam telefonui Vakaris ir galiausiai labai nedraugiškai sušuko Dianai tiesiai į veidą: tai ką man dabar daryti? O juk tik prieš dešimt minučių norėjo pakviesti ją į kavinę.

Diana taip pat suprato, kad kvietimo į restoraną nebus (kažkodėl ji galvojo aukštesnėm kategorijom), todėl iškart nusisuko į laukiančius jos dėmesio žmones.
Neliko nieko kita kaip apsisukti ir išeiti. Vakaris taip ir padarė, bet prie išėjimo staiga persigalvojo ir pribėgo prie apstulbusios pardavėjos: devintą lauksiu prie išėjimo. Ir ramiu žingsniu apleido priešų teritoriją. Juk, aišku, galvojo jis, naktį galimai bus lengviau pakalbėti apie skalbimo mašiną.

Diana stovėjo nustėrusi ir negirdėjo šalia stovinčių pirkėjų klausimų. Tie galų gale numojo ranka ir pasakę – važiuokim į kitą parduotuvę, irgi patraukė prie išėjimo.
Bet vesti pardavėją į kavinę studentui pasirodė per didelės išlaidos, todėl pasiūlė naktinį kino seansą. Per filmą jis visą laiką muistėsi ir dažnai tyrinėjo savo mobilų, į Dianą nekreipė apskritai jokio dėmesio lyg jos čia nebūtų, o po kino skubiai paklausė, ar negali jie dabar paskambinti  į Daniją. Taip, tai būtų puiki mintis, juk lėktuvas...
Lėktuvas jau seniai nusileido, pertraukė ją Vakaris, prieš tris valandas, aš peržiūrėjau skrydžių tvarkaraščius. Jis, tas tavo viršininkas jau seniai viešbutyje arba geria su kokia prostitute.
Po paskutinių žodžių Diana nuraudo, o Vakaris paskubėjo paneigti, atleisk, ne tave turėjau omeny.
Aš su juo nemiegojau.
Gerai, sėsk į mašiną, parvešiu tave namo. Kur sakei gyveni?
Dar nesakiau.
Prie namo ji palaukė, kol jis atsisveikinimui ją pabučiuos, juk tokia yra pasimatymų sistema, bet nesulaukusi, matyt, jaunikautis nesimokė etiketo, pati pasiūlė jam išgerti prieš miegą kavos jos butuke, kuris yra šeštame aukšte.
Šeštame aukšte, perklausė Vakaris. Įdomu.
Ir jie pasikėlė liftu į vieno kambario butelį namo palėpėje.
Kambarys kartu buvo ir miegamasis, ir svečių kambarys, ir sporto salė, nes prie lango stovėjo treniruoklis pavadinimu “Bėgimo takelis”. Viskas viename. Vakaris įvertino teritoriją ir nuėjo į virtuvę gauti savo kavą.
Gal jau galime skambinti tam žmogui, man vis tik rūpi mano skalbimo mašina?
Pabandysiu, pasakė Diana ir paėmė į rankas mobilų. Niekas neatsako, pasakė, gal jau miega, juk vėlu?
Nė velnio Danijoj ne vėlu, ten visa valanda mažiau nei pas mus. Gerai, ką darom toliau, Vakaris matavo virtuvę žingsniais su puodeliu rankoje. Ten, kiek pamenu, garantinėje knygelėje yra kažkoks telefonas nurodytas, tu neturi jos?
Iš kur, aš gi nepirkau skalbimo...
Taip taip, o aš pamiršau paimti, bet ten kažkoks trumpasis numeris, tipo 82 ir panašiai. Gal tavo kolegos žino?
O tu nenori nueiti į kambarį, galiu įjungti televizorių arba paleisti muziką?
Tu turi televizorių? O kam? Niekada jo nežiūriu.
Taip, turiu, gal tada nori prisėsti?
Ne, aš tuoj eisiu.
Bet juk tik atėjai.
Bet, deja, reikia grįžti, pažiūrėti koks ten numeris.
Naktį vargu, ar kas atsilieps, gali palaukti ryto.
Palauksiu. Ačiū už kavą. Nors galiu ir čia pasilikti, tu juk ne prieš?
Ne.
Kur tavo kompiuteris?
Kambaryje.
Vakaris primetė, kad kambarys kartu atlieka ir darbo kambario funkciją, kadangi kampe stovėjo menkutis darbastalis su laptopu ant jo.
Koks tavo slaptažodis, be ceremonijų paklausė jis, kai monitoriuje įsižiebė reikalavimas surinkti jį prie Dianos vardo.
A,...
Sakyk, nebijok.
telmuna5.
Telmuna iš mažosios, pasitikslino Vakaris.
Taip.
Kažkoks keistas. Ką jis reiškia? Nors nesvarbu. Taip, aha, skalbimo .... Aha radau. Sakiau 8267. Puiku, skambink.
O tu nenori gultis?
Kodėl gultis? Juk aš dar nesutvarkiau to reikalo. Gerai, aš pats. Jis surenka numerį ir beveik tuo pat metu įsijungia autoatsakiklis, kuris sako: sveiki, jūs paskambinote į buitinių prietaisų eksploatacijos skyrių; jei jus domina mūsų prekės, spauskite vieną, jei jus domina mūsų paslaugos, spauskite dvetetą.
Gerai, iškart spaudžiu dvejetą.
Sveiki, jūs paskambinote į paslaugų skyrių, jei jus domina mūsų paslaugų kainos, spauskite vieną, jei jūs norite palikti atsiliepimą apie gautas paslaugas, spauskite dvejetą, jei jūs norite susisiekti su mumis, spauskite trejetą.
Matai, kaip paprasta, pranešė sutrikusiai Dianai Vakaris. Tuoj viskas bus, taip, trejetas.
Norėdami susisiekti su mumis surinkite trumpąjį numerį aštuoni, du, šeši, septyni.
Ei ei, ėmė šaukti Vakaris, aš gi jau surinkau.
Malonaus vakaro, atsakė jam telefono ragelis. Pypt, pypt, pypt.
Kažkokia nesąmonė, tu girdėjai?
Taip, niūriai atsakė Diana.
Padaryk man dar kavos, sunervino, Vakaris įsijautė į viršininko vaidmenį.
Klausau, atsakė Diana.
Aš prigulsiu, pavargau, pasakė tuo tarpu vaikinas ir nusimovęs kelnes nėrė į lovą.
Netrukus nešina kava pasirodė ir Diana. Apsivilkusi naktinį chalatą.
Gerai, prigulk, įsakė Vakaris, o pats įsikniaubė į kavą. Ir dažnai taip pas jus būna?
Kas?
Na, kad sugenda koks nors aparatas ir tada tu turi kviestis klientą į namus?
Ne, pirmą kartą.
Tai gerai, nemėgstu būti paskutinis, ištarė jaunuolis ir užgesino lemputę, esančią prie lovos savo pusėje.

Kitą rytą Vakaris liepė Dianai dar kartą paskambinti vyriausiojo menenedžerio pavaduotojui.
Kas yra, Diana, ko tu skambinėji?
Atleiskite, tai dėl skalbimo mašinos...
Kokios po velnių mašinos? Tu supranti, kad aš užsiėmęs?
Duok man, Vakaris griebė Dianai iš rankų telefoną. Klausyk tu, nežinau kaip tave vadinti, jei aš atvažiuosiu į tavo Daniją, tau bus šakės.
Atvažiuok, laukiu, ir padėjo ragelį.
Aha, gerai, užrašyk man jo telefoną ant voko, štai. Aš važiuoju pas jį. Tu kaip, su manim, ar ne?
Gerai, bet man darbas.
Bus tų darbų, kaip nori, aš vykstu.
Nepusryčiavęs?
Papusryčiausiu degalinėje.
Gerai, aš tuoj, tik susirasiu atsargines kelnaites.
Aš tau pakeliui nupirksiu, varom.

Kopenhagoje jie atsirado vakare, buvo kaip tik metas susirasti nakvynę. Pavaduotojas iškart pakėlė ragelį: tu jau atvykai?
Taip, atsakė Vakaris. Man reikia susirasti viešbutį.
Neieškok, galėsi permiegoti pas mane, mano numeris pakankamai didelis. Užsirašyk adresą.
Bet aš ne vienas.
Daugiau svečių nepriimsiu. Rinkis, arba vienas, arba susitiksim po pusryčių.
Gerai, aš priimu pasiūlymą.
Puiku, laukiu.
Tu palauk, pasakė Vakaris Dianai, aš tuoj grįšiu.

Visą naktį Vakaris su pavaduotoju mėgino prisiskambinti į Seulą, nes Lietuvoje šios markės skalbimo mašinos negalėjo būti remontuojamos, tik gamintojo teritorijoje. Tokios buvo garantinės sąlygos, kaip išaiškino pavaduotojas.
Apskritai, šitos mašinos niekada negenda, mes susiduriame su tokiu atveju pirmą kartą. Galima būtų tą skalbiankę išsiųsti greituoju paštu, bet reikalingas tikslus adresas. Čia gi tik parašyta Made in Corea.
Naktį, aišku, ragelio niekas nekėlė, teko laukti iki ryto.

Diana taip pat laukė Vakario iki ryto. Patogiai įsitaisė jo audinėje. Puikiai išsimiegojo.
Vaikinai tik prabudę puolė skambinti vieninteliu paskelbtu prie firmos pavadinimo telefonu. Iškart atsiliepdavo autoatsakiklis ir imdavo korėjiškai kažką pasakoti. Pasitelkę įprastas tokių įmonių visame pasaulyje atsipurtymo nuo įkyrių piliečių metodų patirtis jaunuoliai ėmė spaudinėti mygtukus nuo vieno iki devynių, bet kiekvieną kartą sekdavo dar painesni korėjietiški manevrai, kurie vesdavo į nesibaigiančius variantus spaudant mygtukus kiekvieną kartą nuo vieno iki devynių, o suprasti, kas toliau, kas po visu tuo slypi, nebuvo įmanoma, tam reikėjo išmanyti kalbą. Kitų pasirinkimų nebuvo, kiek jie bemėgino priversti autoatsakiklį kalbėti angliškai, gal net rusiškai, automatas buvo neperkalbamas – arba kalbi korėjietiškai, arba nešdinkis po velnių.

Žinai, geriausia tau būtų pačiam ten nuvykti, pasakė pavaduotojas. Jei sugebėjai mane čia surasti, tai nusigauti į Seulą, tau bus vieni niekai. Iš kitos pusės, kam mėtyti pinigus kelionėms, už juos tu gali nusipirkti kitą skalbimo mašiną.
Čia principo reikalas, atsakė Vakaris, neleisiu, kad visokie azijatai mane išdūrinėtų.
Tu teisus, kita vertus. Padarykim taip, kad tu labai nenukentėtum, aš firmos sąskaita nuperku tau bilietą į Korėją, o tu paskolini man savo auto grįžti į Lietuvą, juk čia jos nepaliksi, ar ne?
Geras planas, sutiko Vakaris.
Greitai jie surado bilietą į Seulą su persėdimu Niujorke. Bet Vakaris užsispyrė neskristi per vandenyną.
Įsivaizduok, jei lėktuvas nukris į Atlantą, aš paskęsiu kaip di Kapris.
Pirma, tu nesi di Kapris, antra, dabar po Atlantą toks judėjimas, kad tave ištrauks tau dar nespėjus panerti po vandeniu. Tai ne prieš šimtą metų, kada di Kapris plaukė su Titaniku.
Vis tiek, aš bijau vandens, nemoku plaukti.
Gaila, nepasakei to vakar, būčiau viešbučio baseine per naktį išmokęs tave plaukti mažiausiai dviem stiliais – delfinu ir nugara. Gerai, tada yra variantas skristi su persėdimu Stambule. Tavęs negąsdina musulmonai?
Ne, o kodėl turėtų?
Vis tiek dėl viso pikto nupirksiu tau Koraną, visada laikyk jį rankoj prieš save, kad visi matytų.
Gerai.

Po pusryčių viešbučio restorane Vakaris informavo pavaduotoją, kur tas ras automobilį, raktai viduje, o pats užsisakė taksi į oro uostą.

Stambule buvo karšta. Vakaris tai pajuto per tą trumpą distanciją nuo lėktuvo iki oro uosto pastato, kurią reikėjo įveikti pėsčiomis. Viduje buvo gan normalu, tik reikėjo skubiai susiorientuoti dėl persėdimo į lėktuvą, skrendantį į Seulą. Pasirodo tai nebuvo taip paprasta. Visos nuorodos buvo turkiškais rašmenimis, monitoriai kreipė Vakarį į trečią terminalą ir susigaudyti, o kur gi tas trečias terminalas, buvo neįmanoma. Galų gale perklausęs daugybę žmonių jis atbėgo į vietą, bet lėktuvas jau buvo ore. Jis nespėjo. Prie informacijos langelio parodęs bilietą sužinojo, kad galės išskristi po trijų dienų, nes į Seulą skrendama tik du kartus per savaitę, vėliau gal bus dažniau, tad jam pasisekė, kad nereiks laukti keturių dienų, jis pataikė į laimingą periodą, be to, kompanija suteiks jam naują bilietą už pusę kainos ir tai yra draugiškas gestas, kad ateityje klientas visada prisimintų, jog įmonė rūpinasi savo keleiviais ir nepalieka jų bėdoje. O kol kas jis, žinoma, gali susipažinti su miesto įžymybėmis ir architektūra, taip pat užsisakyti kambarį šalia esančiame viešbutyje, kur jam bus suteiktas specialus pasiūlymas ir pusryčiai bus įtraukti į kainą, masažas ir baseinas taip pat. Vakaris padėkojo, aišku, nusipirko naują bilietą ir nuėjo apsigyventi šalia esančiame viešbutyje, kuris iš tiesų buvo visai šalia.

Viešbučio kambaryje Vakaris jau buvo beveik apsisprendęs išeiti ir susipažinti su miesto architektūra, bet staiga persigalvojo: ir ką gi iš tiesų jis ten pamatys vaikščiodamas per tokį karštį miesto gatvėmis? Taip, išvys iki šiol nematytus namus, nepažįstamą stilių, gal net siauras senamiesčio gatveles ir erdvius naujamiesčio prospektus, gal net ateis į kokį rytietišką turgų, kur visi rėks nesuprantama kalba, graibstys jį už drabužių ir reikalaus, kad jis būtinai kažką pirktų arba šiaip iš niekur nieko pamestų jiems monetų, gal ten bus net valkatų arba elgetaujančių invalidų be vienos ar kelių galūnių, gal jį stabdys išbadėję vaikai, kuriems greičiausiai jis nepajėgs atsakyti, o tada palauk nebus, sušoks visa gauja agresyvių tipų ir apiplėš iki paskutinio siūlo galo ir turės grįžti į viešbutį gal keliasdešimt kilometrų pėsčiomis basas, nes ir batus tie neabejotinai atims.

Kita vertus, o kas gi ta architektūra ir kam ji sukurta, visos tos piramidės, nors jos gal ir ne gyvenimui sukurtos, o greičiau palaidojimui, tai tuo labiau, kam tiek vargo, užtektų sudeginti, bet, tarkim, visi tie gotiški smailumai ir barokiniai putlūs angeliukai ant kiekvieno portalo, nors jie irgi labiau skirti atlikti apeigas, kai tuo tarpu pakaktų pasėdėti drauge prie laužo, surūkyti visiems pypkę, gal pasakyti kokią kalbą ir išsiskirstyti, bet ne, reikia žvakių, altorių, paveikslų, žodžiu, pinigų taškymas. Ar ne pernelyg žmonės išpindėjo išėję iš uolų ir palapinių ir pradėję kurti vis prabangesnius miestus, besivaržydami su kiekvienu praeinančiu šimtmečiu savo išmone ir nesaikingumu? Kuriam galui, kai visa kultūrinė, dvasinė, švietėjiška programa gali būti išpildoma gryname ore. Net spektakliai ir koncertai geriau atrodo natūralioje aplinkoje.
O gyvenimui reikalingas paprasčiausias būstas neįmantrios stilistikos, prie ko galiausiai grįžo Bauhausas ir visos tos daugiabučių dėžutės, funkcionalu, greita, pigu ir patogu. Aišku, visokie karaliai norėdavo save išskirti iš kitų žmonių, todėl jiems pelnytai nukirsdavo galvas. Yra ir dabar tokių karaliukų, kurie prisistato rūmus su baseinais ir sodais, tikėkimės ir jų galvos kada nors lėks velniop.

Taip bemąstydamas Vakaris nusirengė, atsigulė į lovą ir užmigo. Prabudęs pasijuto alkanas ir sugrįžo į oro uostą, nes valgyti viešbutyje,  pamanė, bus brangiau. Ten prie vienos kavinės užmatė priekyje savęs už dviejų žmonių eilėje azijietiško veido vaikiną, kurį, beje, buvo pastebėjęs ir prieš kelias valandas oro uoste (pažino iš apsirengimo, ne iš veido, nes veidais azijatai paprastai vienas nuo kito nesiskiria, todėl jie ir dėvi skirtingais rūbais, kad jų kas nors nesumaišytų, o kinai, nors irgi yra azijatai, priešingai – visi rengiasi vienodai, kaip uniforma, todėl yra viena bespalvė masė, manė Vakaris, tokios buvo jo žinios apie Azijos žemyną, kurį rengėsi aplankyti), ar ne per ilgai jis trinasi čionai, ar neturėjo jau išskristi, dialektinis mąstymas vedė prie logiškos išvados, kad tai galėjo būti keleivis į tolimą žemyną, kurio skrydis, kaip ir paties Vakario, gali būti velniai žino kada, gal net taip pat negreitai, todėl ryžosi užsisakęs maistą prieiti ir užkalbinti.

Vaikinas pasirodė malonus ir šnekus. Taip pat skrido į Seulą (kokia sėkmė! mintyse pasidžiaugė Vakaris), tik labai nusiminė, kad teks net kelias naktis praleisti oro uoste, nes pinigų viešbučiui neturi, lauks vakaro, kada žmonių sumažės ir galės užimti kokį suolą, blogiausiu atveju net įsitaisys ant žemės, kuprinė po galva ir gerai, ko daugiau reikia. Lietuvis iškart nuramino azijatą (beje, jo vardo taip ir neįsiminė, sutarė, kad vadins Frendu, o jį korėjietis gali vadinti Yvningu, nes Vakaris pasirodo irgi sunkiai tariamas vardas rytiečiui), kad miegoti ant suolo, tuo labiau ant žemės jam nereiks, nes yra kviečiamas apsigyventi su juo viešbutyje, su sąlyga, kad anas mokys jį kalbėti korėjietiškai. Frendas labai apsidžiaugė, kone apsiverkė iš laimės, ir jie abu skubiai užvalgę nulėkė į savo laikiną būstą.

Dvi naktis ir beveik tris dienas kalė Vakaris korėjų kalbą ir galiausiai suprato, kad tai yra neįmanoma. Sutarė su Frendu, kad Seule tas padės jam susirasti firmą, kuri pagamino skalbimo mašiną. Frendas dar jam pasiūlė susipažinti su jo seserimi ir jei ji jam patiks, o abejonių dėl to tikrai nėra, nes Frendas žino baltųjų skonį, tai Yvningas galėtų iškart vesti, tada kalbos pamokos ženkliai paspartėtų. Ar ji tokia pat graži kaip tu, paklausė Vakaris? Dar gražesnė, atsakė Frendas. Aš apgalvosiu pasiūlymą, negaliu taip staiga spręsti, pasakė baltasis ir užmigo, sapnuodamas būsimas vestuves.

Galų gale trečios dienos vakarą abu paliko jaukų viešbučio kambarį ir po gerų dviejų valandų, beveik naktį pakilo į rytus.

Sesuo iš tiesų buvo graži, tad Vakaris apsisprendė ją vesti. Juk kada nors vis tiek reikės tą padaryti, tai kodėl ne dabar, tuo labiau, jei tai padės sutvarkyti skalbimo mašiną. Vestuves sutarė iškelti po mėnesio, o kol kas jis galės su būsima žmona matytis tik prie trečių akių. Dažniausiai tai bus Frendas, kurio kambaryje beveik kaip ir viešbutyje Vakaris ir apsigyveno, ir tai sutaupė jam krūvas pinigų, nes nereikėjo nuomotis kambario viešbutyje. Į universitetą parašė elektroninį laišką, kuriame pateikė prašymą suteikti akademines atostogas dėl staigaus sveikatos pablogėjimo.

Pirmą savaitę visi trys jaunuoliai vaikščiojo po Seulą, lankė prekybos ir pramogų centrus, deginosi ir maudėsi Ramiajame vandenyne.
Antrą savaitę, kadangi užėjo lietūs, vaikinai nutarė surasti tą firmą, kuri gamina skalbimo mašinas. Būsimoji žmona liko namuose gaminti ryžius. Teko paplušėti dvi dienas, kol aptiko firmos pėdsakus. Tai buvo nedidelis ofisas biurų pastate miesto pakraštyje. Pasirodo skalbyklės yra gaminamos Lenkijoje, nes ten pigesnė darbo jėga ir pigesnės žaliavos. O būtent šitos skalbimo mašinos surinkėjas (pagal inventorinį numerį, kuris yra garantinio paso knygelėje, sprendžiant) yra darbuotojas pavarde Andžėjus Varnavskis, bet lygiai prieš du mėnesius kuris išėjo į pensiją. Tačiau jį galima surasti pagal nurodytą adresą, jeigu jis tikras arba nepakeitė gyvenomosios vietos. Vakaris kruopščiai užsirašė lenko adresą ir širdyje apsidžiaugė, kad daugiau nereiks mokytis korėjiečių kalbos ir vesti žaviosios korėjietės. Tiesa, buvo gaila skirtis su Frendu. Vis tik jis patikino naująjį bičiulį, kad po savaitės kitos būtinai grįš ir įvykdys duotą pažadą vesti Frendo seserį. Išsiskyrimas buvo graudus ir abiem pusėm įsirėžė giliai į širdį.

Skrydis į Varšuvą turėjo vykti per Maskvą su dviejų valandų pauze Šeremetjevo oro uoste. Bet dvi valandos išsitęsė į dvi dienas, nes uosto teritoriją nuolat atakavo priešiški dronai, ir visi skrydžiai buvo atšaukti. Galų gale baigiantis antrai dienai Vakaris nusprendė autobusu nusigauti į centrą ir bent pavaikštinėti po Raudonąją aikštę. Autobusas išleido keleivius prie kažkokios metro stoties ir Vakaris nusileido į požemį. Ten prie jo priėjo trys kariškiai su raudonais raiščiais ir pareikalavo dokumentų. Vakaris nemokėjo rusiškai, bet suprato, ko iš jo prašo, ir su baime prisiminė, kad dokumentai ir bilietas liko kuprinėje saugojimo kameroje. Mėgino kalbėti angliškai, bet kariškiai mandagiai paėmė jį už parankių ir nusivedė į netoliese esantį komisariatą. Ten kažkoks grubus majoras ėmė rėkti Vakariui į veidą nesuprantamus žodžius, po kurių buvo įsodintas į karinį autobusą, pilną civiliai apsirengusių jaunuolių ir išvežtas į karinį dalinį. Dalinyje paaiškėjo, kad Vakaris dabar nėra Vakaris, o jam yra išduotas Deniso Kozlovo karinis pažymėjimas, tad nuo šiol tik taip jis ir galės vadintis ir privalės nedelsdamas atsiliepti šaukiamas šiuo vardu ir pavarde. Vienas jaunas rusiukas, kuris kalbėjo angliškai, Vakariui paaiškino, kad jį įtaria apsimetus kažkuo, gal net idiotu, kad išvengtų tarnybos, todėl jis, tas rusiukas, beje, mano vardas Kolia, Nikolajus reiškiasi, pataria Denisui ar kaip jis ten iš tikrųjų vadinasi, liautis vaidinus durnių ir tiesiog ramiai atsiduoti pareigai, tai yra tarnauti tėvynei. Gerai, gerai, bet mano dokumentai tikrai yra Šeremetjevo oro uoste. Gali būti, atsakė Kolia, bet tarnauti Putinui vis tiek teks ir tai nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje. O kas yra blogiau, savo ruožtu paklausė dabar jau tapęs Denisu Vakaris. Visokie pyderai. Tikrai taip manai? Nenoriu tęsti tos temos, nes matau tave ji labai domina, eik nach...

Taip baigėsi pažintis su Kolia ir prasidėjo karinė tarnyba, kurios Vakaris išvengė Lietuvoje, įstojęs mokytis į universitetą. Prėjo beveik metai. Jis tarnavo tyliai ir buvo pavyzdingas karys. Išmoko rusų kalbą, tada jo būrio vadas pasakė: galų gale atsibodo apsimetinėti kažkuo kitu, juk esi rusas, tikrų tikriausias rusas. Taip, draugas leitenante, atsakė Denisas, anksčiau vadinęs save Vakariu. Bet vieną dieną jį iškvietė į Korėjos amdasadą. Jis buvo rašęs tėvams, tačiau tie nieko negalėjo padaryti, nes Lietuva neturėjo jokių diplomatinių santykių su Maskva, todėl Vakaris parašė Frendui ir pasakė bagažo kameros numerį ir kodą. Frendas viską metė ir tuoj pat atlėkė į Maskvą, surado Yvningo dokumentus ir prasibrovė į savo šalies ambasadą, kad išvaduoti savo sesers būsimą vyrą. Aišku, jis nutylėjo, kad sesei atsibodo laukti kažkokio Yvningo, kuris greičiausiai užstatė jai ragus, nors tiesą sakant, jie net nebuvo sugulę, bet ambasadai visų tų detalių Frendas neminėjo, juk tai asmeniniai sužadėtinių reikalai. Ambasada į prašymą pažiūrėjo rimtai ir išreikalavo iš karinės Rusijos vadovybės pristatyti karį vardu Denisas Kozlovas.

Galų gale nesusipratimas buvo išaiškintas ir Vakaris, dar neseniai tarnavęs kaip Kozlovas, skrido lėktuvu Maskva – Seulas. Lėktuve Frendas pasakė liūdną žinią, kad Yvningo sužadėtinė negalėjo ilgiau laukti, viskas buvo taip neaišku, o Korėjoje merginos turi arba laiku ištekėti, arba kitu atveju jų reputacija smarkiai pašlyja ir tada jų apskritai niekas neima. Tad, pats supranti, užbaigė Frendas. Nesuprantu, apstulbo Yvningas. Vis tiek turi ką nors vesti, tai kodėl tau nevedus manęs, paaiškino Frendas. Gerai, tik aš turiu pagalvoti prieš priimdamas sprendimą.

Kai lėktuvas nusileido Seule, Vakaris jau turėjo atsakymą: aš turiu skristi į Varšuvą, ten manęs laukia mano skalbimo mašinos reikalai, nes garantinis laikas baigsis ir tada jos jau niekas netaisys, aš prarasiu brangų daiktą. Aš nupirksiu tau kitą skalbimo mašiną, mėgino kabintis už šiaudo Frendas. Ne, kitos man nereikia, nepyk. Kai sutvarkysiu šį reikalą, aš grįšiu pas tave. Pažadi? Taip.