Turiu prie gatvės... Ciklas

1.

Toli už miesto,
Tyliam kaime –
Gal kiek toliau
Išstumtą pakraštyj,
Turiu lūšnelę labai brangią –
Nors eurais  - gal ne tiek didi...

Svietą dairydamas –
Keliais, keleliais –
Netyčiom, palei klimpdulkį radau –
Žmonių iš ten
Juodais strazdais dūšelės
Anuos dirvonuos bando uždarbiaut...
Dar tas, akmens su geležim kryželis,
Paliestas laiko –
Vergiamas toliau...
Toks neryškus – po iškiliais berželiais... –
Tartum netyčiom – atradau...

Dar vienas šiuolaikinio vėjo gusis... –
Jis lyg maniškis nuo pečių –
Sako: gyvenimu kiekvienas nešam... –
O čia į žemę –
Prie svetimų namų...


2.

Turiu pirkelę
Po berželiais,
Rytais lyg maldą
Ugnį ten kuriu –
Tartum idilė laikmetyj dūmelis
Tarp dujų, elektros –
Geotermo išmislų...

Pro langus išvingiuoja kelias –
Kryželis seka savo atmintim –
O aš lyg paukštis
Ji sparneliais –
Darbais nuo nūdienos dengiu...

Jaučiu,
Kaip Poncijus kad plaktų –
Negailestingi metai per pečius...
Ir nebemoku apsimesti,
Kad viską siekęs,
Turėjau omenyj visus ... –

Daboju savo stotą paiku –
Jame lentynose mintis... –
Dar vizijas... –
Kaip vaiko grįžtant laukiu... –
Kaip randa namo praviras duris...


3.

Mano namas –
Rūmas po beržais svyruokliais,
Apsuptas vėjų keturių,
Kryptim savom panūdusiųjų guostis –
Panūdusiųjų žiburį namų,
Su savimi pasiimt į kelią –
Alėjoj medžiai it sargai
Šlamėjimu žodžius šukuoja... –
Širdyj laukų inkliuzas – saulėj vyturiai...

Jaučiuos dalintojas,
Kuriam sugrįžta –
Turiu aš tašką atspirties –
Turėjimo tiesoj apspręsta,
Kokia spalva laimės manos...

Rytais rasa aštriau nei briliantais
Perskrodžia esamas prasmes... –
Mano namai – durys atvertos...
Namai prie gatvės –
Net atvertais langais...


2025. 01. 12