Laiškas vyresniąjai seseriai

A prisimeni gadyni tu i Rainius?
Kada mažilele mėgdavuom kavuotis.
Po agrastas aš pakrėtis vėsad imdavau kukouti.
Tep norėdavau, kad tu moni surastom.

O tu negaža buva - daug mon zbytku pridare.
Kol aš nu tavis kavuojaus tu su draugėm kažkor išvare.
Vėsad bėgdava no monis, o aš krioukdams - iš paskuos.
Lyg mon būtų bimbals kuoks inkondis - baise bova lėkt veinam truobo.
O tau sarmata su klecku, kap su terba, būdava prėš draugės su munėm.
“ - Luini, ėk nu monis, neturu aš čėsa če rokoutis, mauk numėi! ”

Aplink kūti bėgava nu monis, o aš kap tekinis - iš paskuos.
Skųsdavaus pas baba pirmutinis… Kad gautum tu kupruon.
Bet sugolus šalėp mums mėigoti doudava tu tonke ronką.
Su katra mums baba lėipdava prėš naktį visaduos žegnuotis.
Su katra tu į du šmuotus padalindava net i baronką.
P. S.   (Bet tu, ropki, visumet pasigruobdava didesnį konsnį…)