Trys keliai

Tuščiomis Šventosios gatvėmis su Mylimąja jojam ant išnuomotų žirgų jūros link.
Prajojam turgų - žvengia jos rudasis. Artėjam prie kultūros namų - žvengia mano juodasis.
Mylimosios motina vijosi mus ant pilko asilo.
Norėjo kažko išmokyti.
Nepriėjęs turgaus ir karuselių asilas sustojo ties maisto parduotuve ir nė iš vietos.
Muisto galvą, varto akis.
Mylimosios motina - gabi prekybininkė.
Ją visada gelbėjo pinigai.
Senoji nušoko nuo asilo ir daug negalvojusi  gyvulį pardavė barzdotam praeiviui už šimtus eurų, kaip turistinę pramogą.
Pro šalį važiavo  linksmas vaikėzas ant moteriško dviračio.
Pagavo jį už rankos, įkišo į delną tris eurus ir pasiuntė ledų.
Vaikėzas susiraukė, bet moteris paspaudė jam ranką taip, kad jie vienas kitam prisivertė  nusišypsoti.
Vos paleidus ranką vaikas kaip vėjas nulėkė į ledų kioską
Senoji apsižergė dviratį ir mynė taip stipriai, kad net jos kupra išsitiesė ir spindėjo visomis brandžiomis vakaro spalvomis.

Jojom pajūriu ir bangų išplautas smėlis taškėsi, mesdamas tolyn į kopas gintaro gabalus, jūreivių kelnių likučius ir nuorūkas.
Prijojom kryžkelę.
Trys rodyklės.
Trys gyvenimo keliai.
“ Dideli nešvarūs pinigai”
“ Tikėk savimi ir kada nors bus pinigai “
“ Asilams, kurie nori daug laimės”
Sudavė Mylimoji savo žirgui ir tas piestu atsistojo.
“ Josiu aš didelių pinigų. Tokia mano lemtis”
“ O tu jok mažų pinigų” įsakė man grėsmingu balsu.
Paklausiau ir nujojau, kur reikia tikėjimo savimi.

Rodyklės vedė  kopų link, kur stovėjo iš smėlio supilti trys Šventosios restoranai.
Prie dviejų įėjimų stovėjo pririšti žirgai, o prie pačio brangiausio durų kabojo padžiautas dviratis.