Fortepijonas kitaip (fragmentai – Vl)

(Užuomina apie lopšį kaip vadavietę)

.  - Alio, alio. Klausau gi. Kalbėk, - dar netrumpą laiką atkakliai raginau ausį dialogui ne tik žodžiu, bet ir patampydamas ją už spenelio, patrindamas delnais, pirštais pamankštindamas. Puikiai jaučiau, kaip kvailai atrodau tiems (jeigu tokių yra), kurie mane stebi. Man irgi tai neįprasta - kažkas atsitiko mano molyje, iš kurio nudrėbtas, bet yra kaip yra, kuomet žinau, kad  fizinei sveikatai tai nekenkia ir atsimenu, kad esu eksperimento dalyvis. Tačiau ateiti prie veidrodžio žvilgterėti kaip atrodo ausis nesinorėjo.
  - O aš galėčiau atidžiau žvilgterti, kaip kas nutikę ausyje. Galėčiau ir be leidimo tai padaryti, bet regiu, kad pažįstami esam. Ne, ne, nesižvalgyk manęs. Nematysi. Mano molis jau nudingęs – nebent kur nuotraukoj,  nebent kažkieno atmintyje užsilikęs, o manęs, kaip žmonėse sakoma, seniai nėra. Nebent kantičkos sumanytų  išgiedoti.
  „Man jau laikas numirti“, – pamaniau tai išgirdęs.
  - Ten irgi apstu visokiausių reikalų. Ir netgi daugiau negu nemirusiems. O lazda tavo niekur nedingusi. Antai, stovi ir laukia kelionės. Nepyk, kad negebu paduoti. Muzika esu. Tavo tėčio smuiko muzika. Tiksliau, tik tas jos žiupsnelis, kuri girdėjusi tavo ausis.
- O gyvenimėli! koks tu man didelis. Prieš mirtį dar suspėjau išprotėti. 
  - Ir tai didelis džiaugsmas. Džiaukimės, kad esame
  - Ką gi, ką gi, einu lazdos pasiimti, džiaugsme.
  - Užsimerk. Bus šviesiau.
  Ėjau. Ir nors iki lazdos nebuvo toli, bet kelias kas žingsnis darėsi tolimesnis, vis tolstantis. Iki lazdos vis toliau, toliau ir  nebuvo priežasties tuo stebėti, kuomet žinai, kad kojos, žengusios vieną žingsnį į priekį, kitus du nužengia atgal.
- Paklausyk,  džiaugsme. Sakeisi, norėjusi žvilgtelėti, kaip kas mano galvoje.
- Ne kas galvoje, o kas ausyje. Apie ją šį tą  išmanau, o apie galvą... Nežinau,  nežinau. Beje, gražiu vardu Šauki. Ačiū. Tavo tėtis mane  skripkute vadino.... 
- Kaip? kaip, - sustojau vietoje sunkus kaip šulas.
- Skripkute, skripkele. Smuikeliu ar smuiku niekuomet. Dar skripka pavadindavo, bet dažniau kai piktas, kai iš lovos ant žemės ne ta koja atsikėlęs.
  Girdžiu, o kartu ir jaučiu, kad nors sunkus kaip šulas, bet tokiu dar galėčiau  išstovėti nežinia kiek daug laiko, nenuverčiamas siautulingiausių audrų, o štai  kojos tokio jau neišlaiko. Regis, lazda pati atėjo į  rankas ir jos stiprybę jaučiau per  medį, per jo paslaugą išsilaikyti vietoje, girdint kaip Vytautas Landsbergis iš Pilies gatvės balkono Vilniuje dainuoja Lietuvai dainas nuo jos pilėnų laikų. 
- Puiku, puiku, bet dabar ne apie tai, Pranai, - prakalbo ir Vidinis, atsiminęs, atrodytų, jau užmirštą mano vardą, - Lopšys ne dėl to, kad kojos kūno neišlaiko. Baigiasi laikas, kuomet galėjome lūkuriuoti užlaikydami Vandenio dovaną tau. Jis tai žino. Buvome laimingi manydami, kad lopšio įteikimo ceremonija papuoš vasario 16-ją. Lai taip ir būna, tačiau nei jis, Vandenis, nei mudu su Jeigu  nenutuokėme, kad Gyvatė pasirinks tavo lopšį kaip vadavietę. Ar supranti ką kalbu? Aš irgi - ne, nors šitą tiesą geriau žinau kaip savo penkis pirštus. Supranti, Pranai?  Kaip vadavietę?
  Nenustebau, bet tikriausiai tik todėl, kad vis dažniau pastebiu, jog nusiteikęs iškalbėti vieną dalyką, o iš tiesų pasakau kitą. Tad kodėl turėčiau manyti, kad ir  Vidinis taip „nesugeba“?
  - Betgi jam, lopšiui, kaip ir man - netoli šimto.
  - Suprask, tai jau ne lopšys, o vadavietė. Iš jo jau galima nusispjauti į bet į ką, - neskubėdamas iškalba Vidinis.
  - Ko gero - taip, neginčiju. Galima nusispjauti bet į ką, tačiau ir galima ir šyptelėti bet kam, - šiek tiek užtrukęs atsiliepiu, kartu bandydamas pravėpti lūpas, bet šypsena nepavyksta. Pakeliu ranką prie ausies ir taikausi suprasti: kas atsitinka  su žmogumi, kuomet jis kelia skustuvą (britvą) ne barzdai nusiskusti, o ausiai  nusipjauti.
_______----------______
(iki