Mintys po filmo „Sugrįžimas“

Keliuosi į senus istorinius laikus Itakės saloje. Milžiniškos bangos grėsmingai talžo pakrantės uolas, lyg norėdamos su jomis pasigalynėti ir įrodyti savo pranašumą. Užutėkyje, jų išmestas, be gyvybės ženklų guli daugybės kraujuojančių žaizdų nusėtas, stipriai sužalotas vyras.
    Saloje tvyro chaosas, klasta ir sumaištis. Kraujo ir valdžios ištroškę vyrai persekioja karalienę Penelopę, nes nori ją vesti ir perimti karalystės turtus. Niekas, išskyrus Penelopę, nebetiki, kad jų karalius yra gyvas ir kada nors grįš.
    Penelopė dienomis sėdi prie staklių ir audžia sau apdarą vestuvėms. Patirdama didžiulį spaudimą, kad turi nedelsiant išsirinkti vyrą, ji duoda pažadą, kad kai tik baigs austi, tada ir priims sprendimą. Bet ji negali pamiršti savo mylimo karaliaus Odisėjo ir tiki, kad jis sugrįš.
Todėl naktimis ji ardo savo audinį, kad kuo ilgiau tektų jį austi.
    Praėjo dvidešimt metų po žiauraus Trojos karo. Šaliai reikia naujo vado. Godūs pretendentai trokšta Penelopės ir Odisėjo sūnaus Telemacho mirties. Sūnus motiną taip pat ragina nedelsiant išsirinkti vyrą.
    Krante rastas ir išgelbėtas vyras, kurio neatpažino salos gyventojai, priglaudžiamas akmeninėje trobelėje. Išgyvenęs kruviną mūšį, praradęs geriausius savo karius, patyręs beprotiškas kančias, Odisėjas renkasi vienatvę, nes jo siela sugniuždyta. Žiaurūs išbandymai kovos lauke, beprasmės mirtys visai jį išsekino, bet gyslose vis dar juntama rusenanti gyvybė.
    Abejonės, ar priims jį Penelopė tokį, koks jis yra dabar, po daugybės metų, dar labiau sustiprina jo apsisprendimą likti atklydusiu vargeta.
    Ant aukštos akmeninės uolos, žemos akmeninės pilies menės viduryje kūrenasi ugnis, pasieniais ant akmeninių suolų sėdi vyrai, apsirėdę austinės medžiagos atraižomis, surištomis mazgais ant pečių. Jie laukia karalienės, kuri turi išsirinkti vieną iš jų sau į vyrus.
    Ir štai ji, išdidi ir stipri, stovi prieš juos ir skelbia netikėtą užduotį: ištekės už to, kuris įtemps lanką ir strėle pataikys į keliolikos akmeninių figūrų, sustatytų eilėje, angas. Tai reiškia, kad strėlė turi perskristi per jas neužkliūdama.
    Vyrai vienas po kito mėgino įtempti lanką, bet nė vienam nepasisekė. Odisėjas pagaliau ryžosi šiai užduočiai, ir ji jam, be abejo, pavyko. Kaip kitaip. Juk tai buvo jo lankas, kurį Penelopė išsaugojo. Strėlė taikliai perskrido per visų figūrų angas. Ir čia prasidėjo arši kova. Vyrai, kurie taip ilgai troško Penelopės, negalėjo susitaikyti su tuo, kad kažkoks atklydėlis valkata taps jos vyru. Prasidėjo arši kova. Odisėjas narsiai gynėsi. Savo strėlėmis, paleistomis iš lanko, perskrodė visus vyrus, kurie taip troško užvaldyti jo mylimą žmoną.
    - Ar tu norėsi priimti mane tokį, koks esu dabar? – paklausė Odisėjas Penelopės.
    Odisėjas visą laiką abejojo, ar karalienė jį dar myli, todėl nesiruošė prisipažinti, kas esąs. Bet tikra stipri meilė išlaiko visus išbandymus. Ji niekada neužgęsta. Ji visada rusena mylinčiųjų širdyse ir sielose.