Automatonas

- Kaip jis praleido savo gyvenimą?
- Krušosi su skaičiais, skaičiavo kiek žmonės turi dirbti.
- O ar jie nenori dirbti šiaip sau, be plano ir prievartos?
- Jie iš prigimties tinginiai. Jie nori nepriklausyti sistemai ir nedirbti tiek daug. Jie visi nori būti kažkuo, tik ne automatonais.
- Kaip jie praleidžia savo gyvenimus?
- Krušasi su plytomis, laidais, geležimi! Geria alų po darbo, kad nuplautų prarajos jausmą!
- Koyanisquatsi... Industrinė visuomenė. Kodėl negalima mažiau dirbti?
- Daug gyventojų... Dabar jų neišmaitinsi arkliuku ir plūgeliu. Turbūt per daug gyventojų.
- Tai bus karas?
- Bus. Arba bus krizė. Pirma bus krizė. O po to gal bus karas. Jau yra.
- O tai, kad jie visi, mes visi, esame automatonai - ne krizė!?
- Ne visi. Kiti taip nesijaučia.
- Bet jiems vis tiek ko nors trūksta gyvenime, dažniausiai pinigų, todėl jie pasiryžę dirbti daugiau?
- Tada jie jaučiasi dirbantys prasmingai, nes siekia savo tikslo.
- Tada mano tikslas mažiau dirbti šitą darbą, daugiau kitą?
- Taip, žinoma.
- Tada būsi kitoks automatonas.
- Taip, bet laimingesnis. Prabėgsiu ir sudegsiu pagal savo paskirtį, o ne būsiu malka kažkieno kito kūrykloje.
- Kiek tau liko?
- Hmmm...  Bet vis tiek skubėti labai gal ir neverta. Gal kasdien reikia kažką padaryti, o ne laukti.
- Siūlau pasikasyti galvą.
- Galva man neniežti.
- Gal tada tu - automatonas.
- O tu - balvonas.
- O kaip tu praleidinėji savo gyvenimą?
- Aš nepraleidinėju.
- O jis?
- Kas?
- Gyvenimas!
- Kieno? Mano?
- Uuuufff.... Gal tau tikrai tau jau metas eiti...
- Sakau, atsikabink, ir pats spausk iš čia, buratine! Kirvarpos nešertos bliauna tavo galvoje!
- Na, ramiau, ramiau... Man rodos, tos kirvarpos tavo galvoje... Jos neturi ko graužti... Gal duok joms kramtomos gumos?
- Šūdo!
- Nemanau.
- Na, tiek to jau, gal tu teisus, gal pats sau nenoriu pripažinti. Prisigersiu, išplausiu smegenis ir pirmadienį pradėsiu vėl šviežias.
- Manau, pripažinai, paviršutiniškai... Kam žudai savo pilkąsias ląsteles?
- Vis tiek anksčiau ar vėliau baigsis. Kam stengtis, kankintis?
- Tai pats sau prieštarauji... įspūdis, kad apsikeitėme rolėmis. Ką, nusivylei, neturi žodžių?
- Ir iš kur tokių kaip tu randasi!?
- Be manęs neegzistuotumei.
- O gal tu be manęs?
- Galiu tave sunaikinti.
- Žinok, ir aš tave. Ar tiki?
- Galbūt. Tačiau – sudie visam. Ačiū, padėjai, atlikai savo, dabar dar sušildysi  erdvę. Liksi mano mintyse.