11. Kaip Brawno judesys molekulėje

Viena minutė... tik viena,
tačiau kai ji šviesos pilna,
tai saulę kilsteli aukščiau į dangų
ir nuostabu,
kad neatslūgsta šitokia pradžia
kelionės lig Joninių, (lig Rasų).
Stebiuosi ja: viena minutė... tik,   
o suprantu ir priimu, kaip pamatą, kaip atramą
to visa ko, kas mano akimis regėta,
ką protas sugeba įvardinti,
bet pajautos, deja, dar vis
po nežinią, po nežinią
vist krebžda, ieško, nenurimsta vis
kaip Brawno judesys molekulėje ...

  - Tai įdomu, Prany, oi, tikrai įdomiau, kai girdi, kad krebžda, negu žinai, kas jau proto įvardinta. Ar ne dėlto taip atkakliai manau, kad ne be reikalo čia esu, kur, atrodytų, man būti nereikėtų. Kai kuriuos reikalus mudu aptarę, bet kažin ar jie suvirškinti. Asmeniškai man būtinai reikia patapti Die (dievuliu). Netgi ištikusi nesėkmė juo greičiau patapti man nemenkai padeda. Kad ir Kūčios. Jos man ne tik saulę aukščiau kilstelėjo, bet ir visą dangų.
  Pajaučiau, kad Jeigas neatsikrato minties kitąmet ant  Kūčių stalo turėti 13 patiekalų,  ano dzūkų 13 valgių. Netrukus pasimatė, kad nedaug klydau, bet dėl to irgi tik džiugiau darėsi. Maniau, kad po jo smegeninę vėjai pusto, skersvėjai vaikšto, bet stop ir... o-lia-lia, Prany, klausyk ir įsidėmėk:
  - Nemažas, Prany, žinai gi, kiti pasinaudodami Kūčių vakariene, ją ir mato kaip vakarienę, nepaisydami atsilaužto ir burnai pateikto paplotėlio. Užsiėmę visi – ir šnekėdami, ir dėmesiu vienas kitam, ir pasidžiaugdami, kad taip gražu, taip skanu, ir rūpesčiu, beje, kad mūsų tiek mažai, jog regisi, kad stalas per didelis.
  - Kodėl „regisi? “ Jis iš tikrųjų per didelis. Penkiuose prie jo buvom, - paliudijau Jeigui, bet kartu  suabejojęs, kad gal jo, Jeigo, į penketą neįskaičiavęs. Jeigo reakcija buvo ūmi, o man netikėta.
  -  Prany,  dzieduli, leisk man patylėti. Aš netgi nesiimu spėlioti, kiek mūsų prie jo susiėję. Neginčiju, kad akims, kaip kad taręs, taigi penki, o iš tikrųjų? – ištarė jis ir tuomet pasitaikė proga, (gal ta minutė, kuri saulę kilstelėjo aukščiau?) kad atrodė ne matau, o sapnuoju. Čia pat prieš akis  stovėjo drūtai sudėliotas vyras, labiau ištikimas balnui negu kėdei. Oi ne, tokio prie Kūčių vakarienės stalo nebuvo. Ir vis tik Jis toks savas, suprantamas, pažįstamas, kad geriau ir paprasčiau su juo bendrauti sapne.
  - Pasižvalgyk, Prany. Nereik toli, nereik pro langą, o čia pat, po kambario sienas. Oi, dzieduli dzieduli, argi nematai kiek mūsų daug, o koks mažas stalas. Visa laimė, kad jis ypatingas, kad tai Kūčių vakarienės stalas.
  - Jau buvęs, - patikslinau stalo koordinates.
  - Manai?
  - Kitaip nebūna. Dabar ji reikia perkvalifikuoti į  Kalėdų šventės stalą...
  - Trečią kartą neklausiu, ar iš tikrųjų taip manai, - girdžiu jį, bet kalba tylesnė, lėtesnė, sakyčiau, kad ir  žodžiai šiltesni. Netgi suprantu, kad dar kažką Jeigas ruošiasi ar jau susiruošęs pasakyti. Iš anksčiau, dar iš ano laiko, kai jis man Die (dievulis) žinojau, kad mane supranta geriau, tiksliau, greičiau; kai žodis dar neištartas, kai mintis dar dėliojasi, formuojasi, fragmentuojasi į kalbą, į sakymą. Tačiau tą kartą ir aš, laukdamas iš jo geros žinios, taikiausi įspėti, kokia ji  pasirodysianti.
  - Tik neskubėk, tik, Prany, neskubėkim,  tik tik net  mintyse nemanykim, kad nesugebėsime kitų metų Kūčių vakarienei pateikti 13 valgių, - įtikinėja, prašo Jeigas ir šit it perkūno trenktas:
  - Gogo, kur tu?! Nagi ateik. Brawno judesys į stebuklą atsitrenkė.
  - Koks Brawno  judesys! Kvailybė į tavo galvelę, Jeigai,  atsitrenkė, - riktelėjau, o pats griebiausi prisilaikyti už mažo stalo, bet keturkojis laikėsi tvirtai (drūtai). O koks linksmas triukšmas aplink, koks laimingas sujudimas, išgirdus žmonių kalba sušnekusią visą gamtos gyvastį. Po ilgoko nesimatymo, atrisnojęs karietos žirgas Ygaga, it būtų užmiršęs žvengti, bet laiko dykai irgi nedelsė.
  - Žinojau, kad yra toks laikas, kuomet gebu kalbėti  žmonių kalbomis ir, beje, nemenką kartų jomis  kalbėjęs. Dažniau dzūkiškai. Bet tai visuomet būdavę  Šv. Kalėdų išvakarėse, būtent Šv. Kūčių dienoje.  Būtent tuomet.  Betgi dabar jau ... na, patys regite, kiek čia mūsų. Kapai  baiminasi nežinioje, ar sulauks išėjusių atgal. Ar galėjau pamanyti, kad išauš toks laikas, kai aš, Ygaga, dažniau  vadinamas žirgu ar arkliu, galėsiu taip, kaip dabar laisvai iškalbėti lietuvišką žodį. Atsiprašau, bet drįstu auditorijos juo pirmą kartą  Lietuva  jos gimtuoju žodžiu,
  [i/] Visus visus sveikinu sau ateinančiais Naujaisiais.
Tebūnie jie dieviškai Jums prasmingi ir geri.
Būkite ir būkime! [/i]
    Susiėję į sambūrį iš naujo suošė laimingu triukšmu, taip savo energiją primesdama šventei be balių.
  - O žvengti aš moku ir nemanau savo gimtąją kalbą  keisti į kitą, kad ir dzūkų, - patikino Ygaga, laimingą  susiėjusių triukšmą nuspalvindamas žvengimu...