aaaaaDankanas

Apskretęs senis dyrina nuo vieno šiukšlių konteinerio prie kito, kuoka žvangingamas jų skardinius dangčius, knaibasydamas aprūdijusiu kalaviju tarp senų kedų ir kiaušinių lukštų...  Odinis lietpaltis, kurį seniau pasikeisdami dėvėjo Laikas ir Dievas, nežinomos firmos kedai-skraiduoliai ir besivelkantis ant virvagalio plastikinių butelių barškalynas, kurį jam patyliukais pririšo kiemo vaikėzai, dar nieko nepaaiškina, kas gi jis toks...
Kas jis.?.
Jis viskas ir jis niekas. Vienas iš tų...
Kur tik jis beeidavo, prasidėdavo stebuklai. Laikas ir Erdvė aplink jį taip išsikreivindavo, kad 5 metrų spinduliu nelikdavo nė vieno praeivio, netgi gryno oro nelikdavo.
Niekas nežinojo paslapties... Net Dievai...
  Dar vienas lėtas judesys. Įprastu judesiu senas karys išsipliurpia dviem pirštais nosį, ir be garso nusivalo ranką į blizgančias kelnes.
Raudonas buteliukas... Kliunkina prie ausies, klausosi.  Ketčupas? Pravers.
Jokio pasišlykštėjimo, tik lengvas rūkas, iš tolo darantis JO siluetą panašiu į seną gluosnį. Kario šešėlis. Kur jo minų laukai, lazeriniai taikikliai, desantinė radijo stotelė, galų gale, kur užkastas parašiutas?
(Tik išdžiūvusiuose rezerviniuose ašarų kanaluose - oranžiniai lašai.)???
Pro šalį kaip dūmai slenka praeiviai, lengvai iškraipyti alkoholinių 3D efektų. Laikas. Akmenys. Šaligatviai... Amžina entropija – plytelės vis skeldėja. Niekas nežino paslapties. Nes

„be garso po kojomis šlamanti nepasiekiama žolė... “

Nes ji tikrai šlama. Tikrai be garso. Šlama. Karys  šlamščia žolę. Be garso, nes klausos aparatai labai daug kainuoja.

„Beprotiškoje tyloje vėl gimsta kibirkštis. Pirmi ženklai... Tylus urzgimas. “

Kibirkštis suloja.
„Ša, Kibirkštėle, pas mane, ciu-ciu-ciu“ – timpteli kaimynė už dirželio pekinesų kalytę.
.....

„Pekinesai manęs nenugalės! Niekada!