Ištepti marškiniai

Pilstant raudonąjį vyną savo aptarnaujamai porai, mano drebančios rankos išvertė stiklinę ant vyro puošnių baltų marškinių. Balti lyg sniegas, švelnūs kaip haskio kailis — tokie buvo pono marškiniai.
  — Kerėpla… — sugniaužtais kumsčiais ištarė vyras. — Neapdairumas nebūdingas šiam restoranui! Bent jau aš taip maniau.
  — Marseli, tai pataisytina! — moteris malšino savo porą. — Tai juk pataisytina, tiesa?
  Pastaruosius žodžius panelė adresavo man. Reikėjo nelaukiant suktis iš padėties, tokia klaida ne mažmožis, gali atsieiti ir atleidimu iš pareigų. “Faustai, galvok, galvok, galvok” — kartojau sau.
  — Be jokios abejonės, miledi. Tokiems nesusipratimas mes turime atskirą kambarį, jame kaip mat išvalysiu pono marškinius.
  — Su kuo Jūs išvalysit, leiskit žinoti? — rūstus tonas nedingo iš vyro balso.
  — Mes turime ne vieną valiklį, jie veikia pasakiškai greitai… Trijų minučių neužtruktume.
  Vyras pasipurtė, regimai šlykštėjosi susiklosčiusia padėtimi. O buvo tokios pakilios nuotaikos ir tokio švelnaus sodraus balso, kai atnešiau meniu.
  — Nagi, Marseli, aš palauksiu. Suteik šansą padavėjui pasitaisyti. Jei ką, yra atsiliepimų knygelė, — ties paskutiniais žodžiais panelė pasižiūrėjo į mane.
  Netardamas nė žodžio vyras atsistojo, akimirkai paėmė savo damos kairę ranką savo abejomis ir palinksėjo tarsi duodamas suprasti, kad neužilgo grįš. Į mane nežiūrėjo.
  — Prašom čia, — pasakiau.
  Ketinau poną nusivesti, kuo toliau nuo valgomosios restorano dalies, kad tik neužkliūti kažkam iš bendradarbių po ranka — ne vienas man pavydėjo. Mano laimei, einant prieškambariu pasukus ne į dešinę, tai yra link valgomųjų staliuką, o į kairę buvo praktiškai nenaudojamas kambarėlis su kriaukle. Jo ir nerakino niekas.
  — Turiu Jums padėkoti, — ponas ištarė pirmuosius žodžius, pakilus nuo staliuko; girdėjau lengvumą jo žodžiuose, jo kūno kalboje. — Kad atvedėte mane į prieškambarį.
  — Na na, kaipgi kitaip, juk veduosi Jus išvalyti Jūsų marškinių, — nesusivokdamas, kur link lenkė vyras, atsakiau į jo žodžius.
  — Dabar išties suklydote. Matot, išpildamas vyną man smarkiai pasitarnavote. Ta miledi, kaip Jūs ją įvardijote, nors tokio titulo ji neverta, kaip kurmis svetimoje žemėje savivaliavo. Apverktina moteris! Daili, tačiau apverktina. Ir mano atlyginimas, ir mano namas (namai), ir mano automobiliai, ir mano pažįstami ją domino. Na, nieko naujo.
  Mes stovėjome prieškambaryje ir aš dairiausi, ar panelė neužmato mūsų. Norėjau eiti, tik iki šiol nesuvokiau, kuria kryptimi.
  — Jei ji tokia nuovoki, kaip teikėsi, — tęsė vyras. — Ji ras po mano lėkštute šimtą frankų. Tiek jai pakaks ir už vakarienę užmokėti, ir taksi užsisakyti, ir gan padoriai suknelei nusipirkti.
  — Tai… Jūs išeinate iš restorano? — ištįsusiu veidu paklausiau.
  — Bin-go! Ir turiu Jums puikų pasiūlymą: važiuojam kartu, prasilėkti po miestą, visgi, norisi išnaudoti vakarą, jei jau rezervavau jį.
  — Aš… man darbas, vadovas jokiais būdais neleistų išeiti iš darbo, kuomet dirbti liko virš trijų valandų.
  — Jums, norite ar nenorite, reikia palydėti mane link automobilio (iš pagarbos po Jūsų iškrėsto poelgio), taigi, į lauką išeisite. Palikti arbatpinigių? Jokių abejonių, paliksiu Jums arbatpinigių. Ir sočiai, — užtikrintai dėstė vyras. — Jūs tik išlošite. Kiek pastebėjau, šis darbas ne Jums. Ne dėl išpilto vyno, dėl Jūsų norų netenkinimo. Atrodote įspraustas į sraigės kiautą — aplink lipšnu, maža vietos, nepatogu.
  — Naa…
  — Na, prisipažinkite, argi nepataikiau?
  Pataikė tiesiai į taikinio centrą — dirbti oficiantu ne man, taip, jaunyvo amžiaus išmanydavau prisiversti nuolat eiti monotonišką darbą. Dabar… dabar troškau pokyčių, troškau realaus darbo, kuriame galėčiau atsiskleisti kaip savo reikalo meistras. Pataikė… Ir galbūt pažintis su tokiu žmogum visai į naudą išeitų.
  — Tiesą sakote, tiesą tiesą, —  abejonė tebeskambėjo mano žodžiuose.
  — Tuomet į kelią!
  — O kaip Jūsų marškiniai? Be to, man bent keliais žodžiais reikia pranešti vadovui apie savo išvykimą.
  — Aš atsarginius marškinius turiu automobilio bagažinėje. O vadovui pranešti nereikia, palikite restoraną ramybėje.
  Aš dvejojau, bet vyrui kalbant užtikrintumas liejosi per kraštus. Tokie žmonės mokėjo ir tinginį išjudinti tiek, kad šis skuostų kaip gepardas.
  — Gerai. O kaip Jūsų automobilis atrodo, pone? — mūsų restorane dirba prie įėjimo klientus pasitinkantis liokajus, kuris priparkavo stovėjimo aikštelėje automobilį.
  — Mano — vyšninis Chevriolet Corvette C1. Panašaus atspalvio į Jūsų išpiltą vyną! — nusijuokė. — Ir prašau, kreipkitės į mane vardu, aš Marselis de Bua. Jei jau kviečiuosi Jus kartu pasivažinėti savo automobiliu, tai laikau Jus lygiu sau.
  — Taip taip… — suburbėjau ir su pono rakteliais nukiūtinau į aikštelę, kur buvo priparkuotas vyšnynis Chevriolet. Vienintelis ir tebuvo.
  Tai prašmatnus, aukščiausios kokybės meno kūrinys. Kompaktiškas automobilis, rodos, pagamintas specialiai pasimatymams, kad savininkas su savo pora romantiškai pasivažinėtų po miesto gatves prietemoje.
  Atsargiai atidariau dureles ir iš lėto įkėliau kojas mašinos vidun — įsipatoginau minkštose sėdynėse. Rankos apėmė odinį vairą, kuris kaip mat tvirtai priglūdo prie mano plaštakų; ir nesinorėjo paleisti. Privažiavau prie užkardo, kur apsaugai paaiškinau, kad paprašytas vieno iš klientų (pasakiau vardą) išvežu jo automobilį. Priartėjau prie pagrindinio kelio, po kairę buvo restoranas ir Marselis, laukęs ties įėjimu — aš pažvelgiau jo pusėn, kilniai šyptelėjau tarsi darydamas brangią paslaugą ir pasukau dešinėn, tolyn nuo Chavriolet šeimininko.
  Nuvažiuodamas automobilio vidiniame veidrodėlyje mačiau, kaip Marselio kilni šypsena ištyso iki dailaus auksinės spalvos kaklaraiščio. Jo veido raukšlės išryškėjo, todėl vyras nebeatrodė toks jaunas kaip kad prieš tai. Matomai, dėl irzulio ir pykčio vyrą nukratė traukuliai, kurie prabėgo jo kūnu kaip elektros iškrova.
  O galimai Marselį sujaudino mintis, kad teks grįžti pas savo paliktą damą.