Vilniaus sepuku

Cepelinai - mėgstamiausias mano valgis, privalėjau juos šiandienai pasigaminti. Tokiems kaip man yra teikiama garbė suvalgyti mėgstamiausią patiekalą prieš iškeliaujant į Jomi-no-kunį. Bet aš nesu šintoistas, todėl ar ten keliausiu yra kitas klausimas ir ne visai mane domina. Aš tik imituoju tradicijas ir bandau joms duoti lieutuviško atspalvio. Jei persipjausiu pilvą, ar tai reiškia tikiu, kad siela yra jame? Gali būti, į tai aš nesigilinau. Kas man iš to, jei tai ir yra tiesa? Bet kuriuo atveju tai yra geras būdas pasibaigti. Aš neturiu sekundanto - kaišiakunino, kuris turėtų man nukirsti galvą. Jei kam būčiau paprašęs tokios paslaugos, kitą dieną ar net valandą patekčiau į psichiatrinę ligoninę. O jei sutiktų, galėtų būti dar blogiau, tokių apgavikų būna. Apiplėšimas, pagrobimas, kankinimas…geriau to nebandyti. Aš neturiu jokių artimų žmonių, kuriais galėčiau pasikliauti. Negaliu leisti niekam sugadinti mano didžių planų. Man galas, jei bent kažkas įsikištų. Atsižvelgiant ir žinant tai, man teks kentėti skausmą, kuris kartais tęsiasi net pusę dienos. Bet taip yra garbingiau, nei mirti ir kaišiakuninui atlikti šiurkščią klaidą nukertant galvą pilnai. Taip skaičiau Hagakurėje. Lietuvoje nėra žmogaus turinčiam tokius gebėjimus, o jei ir yra, jis man yra neprieinamas. Vis dėlto, verčiau man buvo nerizikuoti, o iškentėti iki galo. Kad tik nekentėčiau pragare, jei toks išvis yra. Mano agonija nepalyginama su gimtosios šalies, aš niekad nekentėsiu kiek ji yra kentėjusi tūkstančius metų. Mes per daug gėdos padarę prieš ją ir aš už tai atsakysiu. Kaip sakant, “išsaugosiu veidą”. Prieš mane, būsimieji herojai mirdavo nuo kitų rankų, dažniausiau nuo kulkų, kurios palydėdavo juos į amžinąjį miegą. Laikai pasikeitė, didvyriškų mirčių vis mažėja ir mažėja. Mano faustiškoji dvasia reikalavo, kad tai pasikeistų. Mano mirtis gal ir neįžiebs radikalių pokyčių ar revoliucijos, tikiuosiu tik sensacingų reakcijų, kurios priverstų kai kuriuos tautiečius susimąstyti apie tai. Pageidautina, kad tai būta ilgalaikiška. Tokie yra mano lūkesčiai ir jeigu jie bus patenkinti, tikslas bus pasiektas. Kitas naujojo tautinio atgimimo etapo vykdymas yra pavestas kitiems amžininkams ar kitos kartos atstovams. Linkiu jiems sėkmės, Praamžiaus pagalbos arba kažkieno kito, kuriuo jie tiki. Tas, kuris netiki niekada nebus mano šalininkas nebent jis tik norėtų manim pasinaudoti dėl pelno. Tikintys gali būti mano priešininkais, bet nematysite mano tikrojo šalininko, kuris netiki. Nekalbu apie tikėjimą tik antgamtiškumu, o apie kažką giliau kas yra su mumis, bet ne visi mes tai suvokiame. Tai yra universalu, noriu to ir kitoms tautoms. Mano atsidavimas priklauso tik vienai tautai ir ją gelbėti pasirenku netradiciniu metodu. Darau tai, kad kitiems nereikėtų. Dėmesio siekiu, tačiau ne tik dėl pačio dėmesio ar piktaširdiškų kėslų. Tėvynė yra viena iš savižudiškiausių šalių, skirtumas tarp manęs ir kitų yra intencija. Dėl jos aš nerašyčiau savęs į statistiką. Aš - tragedija, kiti tik statistika…kaip pasakytų draugas Sralinas. Nesakau to norėdamas įžeisti jų, mano kaip patrioto užuojauta priklauso aukoms. Taip pat, mano uždavinys yra būti realistišku. Galbūt kažkam ir aš būsiu tik  „statistika”. Tiesą sakant, tokia bus daugumos opinija. To aš nebijau, didieji žmonės buvo nekenčiami prie žmonėms pradedant juos mylėti visą širdimi.
Baigęs savo paskutinę vakarienę, išgėriau  „Volfo Engelmano” alaus. Mirti blaiviam - nuobodu. Tokia nebuvo samurajų filosofija, kurie gėrė sakes. De gustibus non est disputandum. Paėmiau savo nugaląstą tantą ir giliai įkvėpiau prieš pradedant skrodimą. Nepažvelgę į mano praeitį nežinosite kaip aš nusprendžiau ar priėjau prie išvados, kad privalau įvykdyti tokį aktą. Japonijoje tai buvo vadinama sepuku, o neritualizuotas variantas - harakiri.

II
Būdamas devyniolikos prisijungiau prie Lietuvos sukarintos organizacijos  „Skirmišeriai”. Pagal enciklopediją, skirmišeriai - tai kariai pėstininkai ar kavaleristai, kurie būdami netoli priešo bando sutrikdyti jų ataką. Iš čia ir kilo pavadinimas. Kiekviena šalis interpretuoja karinių specialybių terminus kitaip, Lietuva nebuvo išimtis, todėl darėm dalykų, kurie tradiciškai neasocijuojasi su skirmišeriais. Pati tokia karybinė karjera mane žavėjo nuo vaikystės, prisijungiau prie jos baigdamas vidurinę mokyklą. Organizacija nebuvo tokia žavinga, gal šiek tiek žavingesnė negu kitos posovietinės armijos. Dedovščina, korupcija nebuvo netikėti dalykai čia, tiesiog nutylėti visų. Kas vyksta Skirmišeriuose, lieka Skirmišeriuse. Turi pareigą nuslėpti organizacijos veiklą, jei duodi priesaiką jai po bazinių kursų. Iš esmės atrodė netarnaujam tautiniams interesams, o vyriausybės nustatytoms. Pamažu, mūsų sukarinta organizacija vis labiau panašėdavo į samdinių grupuotę, dabar dirbdavom ne tik pagal valstybės nurodymus, o ir privačių asmenų. Eiliniai žmonės nežinojo jų vardų, aš žinojau. Neklauskit kaip ar kodėl, vis dar laikaus konfidencialumo principo, bet ne todėl, kad vis dar esu ištikimas skirmišeriams. Niekam neišeitų į naudą žinant kas tie tokie užsakovai. Prisiekiu jums savo galva, kurios niekam neteks nukirsti. Nesu fanatinis idealistas kaip Robespjeras, miręs giljotinai palietus jo kaklą.
Būdamas skirmišeriu įgijau ne tik liūdnų patirčių, išmokau karinės taktikos pagrindų ir buvau vienas iš gabesnių specialistų. Sugadintos visuomenės matymas, kuri buvo gerai reprezentuota bendražygių mane tik paskatino imtis kažko, bet kas tas “kažkas” aš nežinojau. Grėbiausi knygų skaitymo, tai kurios iš jų buvo nemokamai internete, todėl džiaugiaus. Internetas - šiuolaikinė biblioteka, dovana, kuria ne visi pasinaudoja. Karo meno teorijos mūsų nemokino. Sun Tzu, Karlas Filipas fon Klauzevicas,  Antuanas-Enri Žomini, Nikolas Makiavelis mums buvo nežinomi. Karo teorija gerai, bet aš nieko užkariaut neplanavau ir jei būčiau planavęs nieko nepasiekčiau, išsiskyrus destrukciją. Problema yra žymiai sudėtingesnė, čia kažko buvo filosofiško? Ateinant į protą tokiai minčiai atrodau dar negirdėtą konceptą - bušido. Tai buvo samurajų etinis kodeksas, kuris aiškino kaip samurajams elgits. Mandagumas, teisingumas, drąsa, garbė - dorybės. Apie jų pagarbą priešams sužinojau iš gunkos (karinės dainos) pavadinimu “Battotai”. Tai privedė mane prie istorijos mokinimosi, sužinojau apie Sacumos sukilimą, kuriame dalyvavo samurajai sukilėliai prieš Meidži valdžią. Batotai - pro-meidži specialusis policijos būrys nugalėjęs sacumos sukilėlius Kumamoto mieste. Dainoje priešo vadas vadinamas herojumi, mane šitas nustebino. Mūsų irstanti šalis buvo bušido antonimas, praradome tradicines vertybes. Didžiausias mano pastebėtas panašumas, kuris dabar galioja buvo savižudybių skaičius. Deja, lietuviai nesižudė dėl tų pačių priežasčių, todėl tai buvo paviršutiniškas palyginimas. Žinoma, tai kurie partizanai pasibaigdavo nenorėdami tapti kagėbistų belaisviais ir nukankinti. Kitas pavyzdys - Pilėnų mūšis, kuriame Žemaičių kunigaikštis Margiris ir kiti pilies gynėjai nusprendė masiškai nusižudyti ir viską sudeginti, kad kryžiuočiai negalėtų nieko išgrobti. Tai kurie senovės japonai įvykdadami harakiri irgi susidegindavo mirčiai pagreitinti. Nenorėjimas tapti belaisviu, žinoma, ne vienintelė priežastis kodėl sepuku buvo įvykdomas. Oibara kada miršta samurajaus šeimininkas. Kanši daromas kada norima protestuoti prieš kitą samurajų, pavyzdys - Hirato Masahidės savižudybė dėl Oda Nabunagos elgesio. Primena Romo Kalantos atvejį, kuris susidegino protestuodamas prieš Sovietų Sąjungos režimą. Žiūrint iš tolumos, mes laisvi. Kuo mūsų būsena geresnė neskaitant geresnės ekonomikos ir santykių su Vakarais? Na gerai, pripažinsiu yra šiek tiek geriau, bet problemos visada išliks ir kiekvienam laikotarpiui būna įsivaizduojami didvyriai. Kažkada jų nebus, o pagal kitus jų visai nereikia. Tikras gyvenimas -  „pilkas”, o ne juodas ir baltas.  „Kas jei manęs niekas nepastebės ir mano kančios bus veltui? ” Mane tai kuriam laikui neramino, bet sprendimas buvo man prieš nosį - vėl internetas. Ne, aš savęs tikrai nefilmuosiu gyvai ar negyvai. Pasinaudosiu tuo tik dėl informacijos skleidimo, propagandos, jei taip norite tai įvardinti.
Po dvejų metų tarnybos, nutariau palikti skirmišerio gyvenimą, motyvuotas grandiozinių tikslų. Be pasekmių nepavyko. Naktį palikus bivaką buvau užkluptas smogikų su Kunigaikščio Viligailos bataliono skiriamaisias ženklais. Taip, buvau išleistas, bet už tai reikėjo pralieti kraują. Jėgos naudojimas įbauginti yra sena priemonė. Trūko skirmišerių, veiksmai prieš mane nestebino. Techniškai kalbant, galėjo mane ir nudobti ir pateikti tai kaip nelaimingą atsitikimą…arba savižudybę. Visiems, kuriems aš buvau reikalingas, jau tapau mirusiu. Dabar tik fiziška mirtis galėjo mane prikelti iš giliojo kapo. Jei bijai mirties, mirk dabar ir daugiau nebemirsi. Ramino mane Hakuino Ekaku mintis, tačiau viduje vis dar jaučiau neramumus ir abejones dėl savo sprendimo. Neturėjau psichologiško užsigrūdinimo reikalaujamo bušido. Rėždamas save vertikaliai ir horizontaliai negali krūpčioti ar parodyti baimės. Seksualiniams mazochistams turintiems Leopoldo Blumo asmenybę tai gal pavyktų natūraliai. Sepuku - tai garbės aktas, gavęs tokį šansą turi būti dėkingas. Blogiau būti kito nubaustam. Tikroji narsa -  ne kai miršti dėl nieko, o dėl geros priežasties. Jei suvoki, kad kažkokį veiksmą padaryti būtų teisinga, bet to nepadarai - esi bailys. Nebuvau vienas iš myžnių, koks karys iš manęs būtų buvęs? Mano jaudulys buvo įsišaknijęs kultūriniuose įsitikinimuose, kas yra tabu ir kas ne buvo užprogramuota mano ankstyvame socialiniame gyvenime. Savižudybė - tai nuodėmė, dažniausiai peccatum mortale. Atlikęs daugiau tyrimų, sugalvojau savo drąsos treniravimo planą. Nitobė Inazo veikale “Bušido: Japonijos siela” buvo sakoma, kad vaikai būdavo išsiųsti stebėti viešos galvos nukirtimo ceremonijos. Jie privalėdavo ten atvykti vieniši ir kai buvo tamsi naktis. To šiais laikais negalėtum atkartoti, bet man kilo idėja kaip galima kažką panašaus padaryti pasitelkiant naujasias technologijas.
Temstant išvykau tolokai nuo namų į mišką. Giliai į jį nuėjau, apžvalgiau teritoriją ir įsikūriau arti kapinių, kad galėčiau stebėti aplinkinius žmones, jeigu ką. Susiradau patogią vietą atsisėdimui ir pasidėjau nešiojamąjį kompiuterį ant kelių. Leiskite man supažindinti jus su šoko svetainėmis, anglosferoje ir internete apskritai - labiau žinomoms  „gore” pavadinimu. Tokiose svetainėse rodomi sukrečiantys vidutinio žmogaus protą vaizdai. Tai gali būti žmogžudysčių, smurtinės veiklos, egzekucijų, nelegalios seksualinės veiklos (ir taip toliau) vaizdo įrašai arba nuotraukos. Po kiek laiko asmuo pripratęs prie tokio turinio tampa desensibilizuotas, jei jis pastoviai jį mato. Tai turėjo padėti su mano baimės išgydimu. Darydamas tai ne namie, o laukinėje gamtoje panikos pajėgumas buvo padidinta. Įsijungiau viena iš žinomiausių svetainių ir peržiūrėjau kategorijas. Jei noriu užsigrūdinti kategorijos neturėtų rūpėti, žiūrėsiu bet ką, kas įsijungs paspaudęs. Užsimoviau karinę žalią kaklaskarę ant akių, kad nematyčiau, truputi paslinkau ekraną į apačią su pele ir spustelėjau kažkokį video įrašą…arba nuotrauką. Tai padaręs nusiėmiau nuo akių skarą ir pažiūrėjau kas ten buvo. Gyvūnų skerdykla. Pamiršau užsidėt ausines, garsas garsiausiai girdėjosi. Man ištiko šokas ir šokau išjungti garso, bet pamatęs kas vyksta ekrane pajutau dar kitą nemalonų jausmą - pasišlykštėjimą. Į detales geriau nelįsti, nes buvo dar kita problema, kuri turėjo ateiti pas mane - kažkas išgirdo visa tai. Vemiau, mano įkalčiai čia pasiliko. Rankų kišti prie vėmalų neketinau. Būčiau paslėpęs, deja nebuvo su kuo. Ne tokią gerą vietą pasirinkau, mano klaida. Staiga atbėgo nepažįstamas vyras, tikriausiai iš kapinių.
- O mėšlas... jums viskas gerai? Tikriausiai apsinešęs, matosi kaifavote. Greitają iškviest? - paklausė vyriškis.
Aš nuraudau iš gėdos iš pradžių. Kol jis pašvietė savo prožektoriumi tai jau buvo praėję. Reikėjo išlikti šaltam bet kokiu momentu, net ir tokiam. Bent kompiuterį buvau padėjęs kur jis nebūtų pastebimas.
- Galit valytoją dėl manęs iškviest, jūsų reikalas. - ironiškai atsakiau jam. - Aš pasišalinu, taigi viso jums, kad ir kas jūs esate.
- Galit pasilikt, aš netrukdysiu.
- Ne, ne. Viskas gerai.
- Jūsų veidas kažkur…matytas. Kartais nebuvote skirmišeriu?
Neįsivaizdavau kas tai per žmogus galėjo būti, bet rodėsi, kad šis mane pažinojo arba maišė mane su kitu. Tai būtų reta. Niekad nebuvau matęs savo fizionominio dvynio. Įsižiūrėjęs labiau aš jį atpažinau.
- Prochorai? Ką veiki čia taip vėlai?
- Buvau pasiųstas čia stebėti aplinką, o tu ką…koks ten tavo vardas?
- Ka…
- Kazys? - pertraukė mane.
- Ne…Katsunijus. - išsprūdo iš burnos man mano internetinis slapyvardis ir pradėjau gailėtis.
- Keistas tavo vardas. Na, kaip sakiau - nenoriu trukdyti, bet būtų neblogai jei dar kažkada susitiktume.
- Tavo irgi nedažnas. Prochoras.. skamba bizantiškai. Žinoma, kada tu ir aš turėsime laisvo laiko.
Mes apsikeitėmė numeriais ir jis išėjo savo keliais. Pirmą kartą pakliuvau, nieko man nenutiko. Nebemačiau prasmės pakartoti tokią sesiją, ji niekuo nepadėjo. Nors Pronią sutikau, seną pažįstamą.

III

Išsirinkau savo kruvinosios žūties vietą - Čijunės Sugiharos sakurų parkas. Parkas buvo įkurtas 2001 m. dešiniajame Neries krante. Pasirinkimas simbolinis - jis buvo įkurtas Japonijos diplomatui atminti, o Japonija ritualo, kurį turėjau įvykdyti, tėvynė. Tegu mano auko būna priimta tėvynainių. Atvykau mašina pasiruošęs su visais reikalingais instrumentais ir daiktais. Niekur negalėjau rasti šinto sanbo stovo, todėl pasiėmiau savo paprastą. Ant jo turėjo būti padėtas mano patiekalas. Mašinoje greitai nusiėmiau senuosius drabužius ir užsidėjau baltą kimono. Laikas - pirma valanda nakties, dėl žmonių nereikėjo jaudintis. Nešiausi žvakę, be jos nebūčiau galėjęs valgyti ar matyti kur pjauti. Pradžioje maniau atlikti visą reikalą savo kambaryje ant tatamio. Apsisprendžiau dėl viso pikto, mane rasti negyvą ten galėjo ir po savaitės ar net mėnesio. Saugiausias mano sugalvotas variantas buvo daryti tai viešumoje, kur mane ryte rastų, jei žinoma suspėčiau nukraujuoti laiku. Teks susitaikyt su tuo, jeigu nesuspėsiu, bet išgyventi neplanuoju - visada yra kontraatakos planas.
Taigi, ką reikėjo apie mane žinoti - sužinojote. Grįžtame prie pirmapradžio istorijos taško ir čia baigsime. Prieš tai yra svarbus momentas - mirties poema. Prieš mirtį rytų azijiečiai iš tokių šalių kaip Kinijos, Japonijos, Vietnamo ir Korėjos parašydavo savo poemą. Mirtis dažniausiai nebūdavo atvirai paminėta, tam pasitelktos metaforos ir kitos retorinės figūros. Naudojami skirtingi stiliai, paminėsiu kelias formas - haiku, tanka, kanši. Tanka susidaro iš 31 skiemens, 5 eilučių. Haiku - trys eilutės ir septyniolika skiemenų. Paskutinė žinoma mirties poema buvo parašyta garsaus rašytojo ir nacionalistinio judėjimo lyderio - Jukio Mišimos. Tą patį padaryti irgi buvo mano pareiga. Nesvarbu ar esi poetas ar ne, eilių meno įvaldymas visiems prireiktinas, kad ir ne visi mes būsime Džonais Šeidais. Negalėjau pasigirti savo poetiniais gebėjimais, bet yra kaip yra. Štai ką aš parašiau haiku stiliumi:
Štai aš čia guliu,
Taigi sudie tau, Paksai,
Katsu - Lietuvai!

Taip, paskutinėje eilutėjė panaudojau klišė šūkį mirties poemose -  „katsu”. Tai galima vadinti  „eurekos” analogu, kai pasiekiamas nušvitimas. Ši frazė yra mano slapyvardžio kilmė.

IV

Užsimojau tantu ir buvau besiryžąs padaryti pirmąjį įpjovimą per pilvaplėvę. Iš mano rankų buvo iškirstas peilis ir mane kažkas pargriovė į parterio poziciją. Netrukus buvau apsvaigintas chloroformu. Atsiradau tardymo kambaryje. Prochoras…
- Nuo kada dirbi VSD, Prochorka?
- Greitai gaudaisi kas dedasi, įdomu. Tokių kaip tu priverstų mums, deja peržengei liniją vėl. Gaila, išvaistytas talentas. Tapai disidentu, o gal ir buvai visą laiką, net prieš prisijungdamas prie Skirmišerių. Tu mums viską dar papasakosi.
- Jei būtų ką, jau būtutę viską sužinoję. Nėra ką pasakoti. Turi leidimą man perrėžti gerklę arba pasirink savo VSD stiliaus būdą. Mano planai jau ir taip žlugę. Aš nieko negausiu, jei mane kankinsi ir sustosi man pasiduodant. Mano būsena pasiliks kokia buvusi. Turėjau vieną norą ir jį praradau, daugiau nieko brangaus neturiu. Idėjos, kurių aš lai…
Jam nerūpėjo, tiesą sakant man ir nerūpėjo nors ausies pjovimas siaubingai skaudėjo. Tąkart tai buvo vienintelis dalykas, kuris privertė mane jaustis gyvu. Bet ką tai reiškia, ar tai ne tas pats dalykas kaip “mirtis”? Eilinį kartą susimoviau. Priešo pergalė - tai mano pergalė, todėl nelaikiau savęs “lūzeriu”. Šita vadinama konkurencija nėra daugiau nei žaidimas. Nespėjant Prochorkai pradėti pjauti mano antros ausies, į kambarį įsilaužė tuzina vyrų. Buvęs draugas gulėjo nušautas šalia mano kojų.
- Planas įvykdytas sėkmingai, tamsta Katsunijau. Mūsų dešimt savanorių jau atliko ritualą. Pakvieskite medikus, tamsta nukankintas. - įsakmiu tonu kalbėjo karys priešais mane.
- Ką? Koksai ritualas?
- Sepuku, tamsta. Buvo suteiktos kaišiakuninų paslaugos. Padarėm, kad jums nereikėtų dingti iš šio pasaulio dar.
Jis man davė gerti, tuojau pat atėjo medikė ir sutvarkinėjo mano ausį. Aš sukūriau visą judėjimą to nežinodamas. Kažkur buvo nutekinta informaciją apie mano buvimo vietą, šie kariai tikrai ne paprasti, o buvo išmanantys savo reikalus. Norėdamas išgelbėti tautą vieną kartą pasiaukodamas aš pražudžiau jau dešimt piliečių ir jų galbūt bus daugiau. Copycats. Ėmiausiu to, ko nesupratau. Kiekvienąkart, kai bandoma reformuoti atsitinka atvirkštinis procesas. Revoliucijos ir kitos pastangos nepadeda. Sėdėjimas vietoje daugiau padeda nei kažko darymas. Jei nori adrenalino, patirt nuotykių, atsikratyti nuobudolio - daryk, bet nesitikėk, kad pasaulis bus geresnis. Frydrichas Nyčė sakė gyventi pavojingai. Manot jis laikėsi savo patarimų? Jis negyveno kaip joks ubermenšas ir prisidėjo prie visuomenės žymiai daugiau, nei būtų kaip ubermenšas. Žinoma, ubermenšui visos pasekmes gali ir būti “geros”, juk jis pats kuria savo vertybes ir moralę. Bet velniop visa tai, šie paistalai nieko nereiškia. Slenkstis tarp gyvenimo ir mirties privedė mane prie indiferentiškumo. Noras svarstyti ar indiferentiškumas yra moralus ar ne man net į mintis nepakliuvo. Pamatęs viską ką reikėjo gyvenime, aš paėmiau nuo žemės pamestą pistoletą, kad grįžčiau ten kur jau buvau. Didvyriu norėdamas tapti netapau. Ne, aš nesergu depresija ar kažkokia kita liga kaip ir anksčiau taip buvo. Aš pats buvau liga. Kaip nusižudydamas aš išgydyčiau tą ligą, jei asmuo, kuris tai darytų yra liga? A, tiesa.. patraukiau ginklą nuo smilkinio ir numečiau tolyn. Dar viena kvailystė šiandienai. Manau, kad metas namo. Jaučiuosi mieguistas, pasiilgau savo budos. Nebebandžiau valdyti ko negalėjau, tiesiog ėjau ritmu, kuriuo buvau stumiamas kažkokios jėgos. Man nepastebint, iš kažkurio tai kampo atskriejo man į kaktą artilerijos skeveldra. Katsu!