Pokalbis prieš Kalėdas

Užmigo vakaras, sapnų belaukdamas.
Nustojo Dievas
Belstis man į sąžinę lietaus balsu.
Pasikalbėkime. Nepasirodai. Vis slepiesi.
Nepabari. Tikiuosi pritari?
Gal pripažinai savu?

Galiu užmigt ramiai -
šiandiena nieko neįskaudinau.
Aš tavo kūrinys,
ne iš pačių geriausių medžiagų.
Gerai, kad leidi
užglaistau skyles,
ten, kur linksmai padauginau.
Manyčiau, kad patenkinti
mes esame abu?

Ilgokai gąsdino
rūstybė tavo ir, ne kartą
žadėjo bausmę,
kai būsim teisiami visi.
Suprantame, tos pasakos
neturi pagrindo.
Be abejo, geresnis už mane esi.

Žiema atėjo, net nepasibeldusi.
Dėkingas tau, kad vakarop
skaidrias mintis siunti.
Paruošk kertelę ramią,
(be žvaigždučių) mano sielai,
juk šitokią fantastiškai,
man nepažįstamą visatą tu turi.