Tokios istorijos

Ko  reikia  rašančiam  žmogui?  Pirmiausia ramybės. Kad ateitų ramybė, indų jogas žiūri į savo bambą. Ilgai žiūri į savo bambą. Ilgai žiūri, kol aplink ją nušvinta nimbas. Galite pabandyti. Tik neužmirškite, viskas priklauso nuo teisingo kvėpavimo, kitaip nimbą matysite kaip savo ausis.
Be ramybės dar reikalingas susikaupimas ir visų fizinių  bei dvasinių jėgų koncentracija. Pavyzdžiui, poetas paryčiais tol turi žiūrėti į neišplautą nuo raudonojo vyno stiklinę, kol joje tarp ropojančių musių neišdygs modernistinis eilėraštis…
Išbandęs visa tai, dar pasiklausai žmonių pasakojimų, apibendrini, susintetini ir gimsta pačios tikriausios gyvenimiškos istorijos.
Nusprendi, kad ne taip ankščiau žmonės gyveno. Na, o dabar, tai ir kaime kvailių nėra. Tiksliau visur pakanka, be jų net nuobodu būtų. Bet apie kvotas, subsidijas, bankrotus žino visi, o ankščiau  – atveža būdavo, duktė būsimą žentą iš miesto  mamai parodyti, žentas toks gražus, garbanius.
–    Mama, – iš karto giriasi, – gavau geresnį darbą!
–    Kokį? – domisi sengalvėlė.
–    Dabar administracijoj dirbu.
–    Kur, kur? Minstracijoj? – tikslinasi mamaitė.
–    O ką ten veiki?
–    Grindis, mama, mazgoju…
–    O tai kur tu ankščiau tas grindis mazgojai?
–    Taigi ceche, mama?
–    A – a – a?! Tai ką, tame ceche nešvariau negu toj tavo minstruacijoj? O čia kokį garbanotą baroniuką atvežei? – domisi senoji.
–    Susipažink, mama, tai tavo būsimasis žentas.
–    Gerai, jau gerai, dukrele, – džiaugiasi mama. – Sakai – tavo būsimasis, o kiek jis uždirba? Šeimą išlaikys?
–    Labai gerai, mama, uždirba: jis frezuotojas.
– Eik tu sau, – stebisi būsimoji  uošvė, vyras ir frezuotojas? Tai ką jis sau galvą susifrizavo?
–    Na  kaip tu mama, nesupranti?!  Jis su staklėmis dirba. Įdeda į stakles detalę ir frezuoja. Kiek jis prifrezuoja, tiek jam buhalterija priskaičiuoja.
–    Ką  tu sakai? Žinia su staklėmis tikriausiai ir lengviau, ir greičiau? Tai ko jis tavo galvos su visu biushalteriu į tas stakles neįkišo, nesufrizavo?
Tai va, visai nesenai taip nesusikalbėdavo skirtingų kartų žmonės. Dabar tas pats…
–    Žinai,  mama, – pasakoja  iš  šokių  grįžęs  sūnus, –  aš šiandien “ čiotkai” vieną “kruta” paną šokiuose “pakabinau”. Viskas būtų “čiki – briki”, bet reikėjo vienam tokiam “vamzdyną” atlankstyti” ir “prikalti”, kad nuo jos atsikniedytų”. Vos “mentai” “nesupakavo”. Gerai kad jam pačiam nuo “ ratų “ buvo stogas pavažiavęs, tai jį patį ir “parišo”.
–    Vajėzau, vaikeli, –  tai ar gyvi jie?
–    Kas, mama?
–    Na tie, kuriuos tu pakabinai. Paskui prikalei, paskui supakavai, sukniedijai ir pagaliau su tais mentais aprišai.
–    Ach, mama, nėra su tavimi “bazaro”… O vis pristoji, pasakok,  pasakok man, sūneli, viską!