naktinės vizijos
išmeta iš lovos
įžiebia šviesą
tirpsta
pasileidžia ant popieriaus
skubiais karakuliais
greičiau negu maestro ranka
piešianti
Romos griuvėsių eskizą
saulėlydyje
medžiaga iš senų
sienų
moderniam pastatui
per meteorų lietų
rugpjūčio naktį
kai žvaigždės lyja
nervų ląstelėmis
į bergždžiai smėlėtą dirvą
kietėja kaip krakmolas
ant išplautų marškinių
gipso ruošinys dantims
vėl ir vėl kramtyti
žalia geismo mėsą.