Ir vėl apie O“Henrį

Vienas iš mano dabartinių draugų prieš pradėdamas kalbėti visuomet pasako: „Kai aš gėriau“...
Gerai, kai skiri tuos gyvenimo tarpsnius, viename gėrei – kitame ne.
Kai gerdavau... Kaip jau minėjau, gerdamas labai greitai nusileisdavau į socialinį dugną. Ko gero, alkoholis ir yra pats didžiausias žmonių lygintojas. Begeriant labai draugiškas ir drąsus pasidarai, filantropas. Kiek pinigų kišenėje turi, tokio masto altruistas ir filantropas esi. Gali kaip nori juos skaičiuoti, iš ryto nepadaugės. Gali juos rūšiuoti, dėlioti zanačkes po kišenes, kišti po kojinę, kam reikia, vis tiek atras. Dėlioji turėdamas tikslą: šiuos atiduoti žmonai, šitie skolos – šventas dalykas. Kitus pragerti. Pragėrimui skaičiuoji lyg gertum vienas. Deja, geri ne vienas. Ko ilgiau geri, darosi aišku, gerti geriau vienam. Tas sprendimas iš patirties – pasekmė.
Kaip pastebėjote, pinginės iš viso nėra. Kelis dešimtmečius gyvenau apsieidamas be piniginės. Na, kam ta piniginė, jeigu pinigai joje laikosi tik kelias valandas per parą. Pasigeri gan dažnai, vos ne kasdien, ir be jos. Tą rublį, kurį gauni pietų, gali ir į galinę kišenę įsikišti. Tai štai: išdėlioji tas zanačkes, turėdamas labai aiškius gyvenimo planus artimiausiam laikotarpiui, ir staiga netikėtos aplinkybės viską pakeičia.
Pabundi... Pinigų nėra nei vienoje drabužių siūlėje. Gerai, kad vaikai ar žmona... Paakiuose mėlynės!..
Gyvenimo aplinkybės keičiasi į visai negerą pusę. Pasakyčiau, jauti – neaplenks tavęs nei kūno, nei dvasinės kančios. Teks išgerti šitą karčiai pagiringą taurę iki dugno, o gal ir dar toliau?..
Žmona išjungus radijo aparatą! Maitinimas nutrauktas! Reikia staigiai ieškoti vakarykščios dienos! Su draugais iš atminties draiskanų bandau ištraukti... Su kuo!?.. Kaip!?.. Išeinu ieškoti. Nerandu, bet vis tiek prisigeriu. Padedant draugams kai kurie faktai iš vakarykštės dienos aiškėja.  Anų nerasi. Be to, jie pavojingi.
– Kodėl tu nėjai su mumis?..
– O kur jūs ėjote?.. Kur buvote?..
– Nereikėjo tau anam zekui pasakoti apie O‘ Henrį.
Štai taip. Aš visuomet savo repertuare prisigėręs rodau išmintį ir apsiskaitymą. Vis per tuos begalinius skaitymus. Geriau būčiau muštis mokęsis. O dabar nemoku ir niekada nenorėjau. Ir visa tai per tą humanistinę literatūrą, kad ją velniai, kaip ji trukdo gyventi!..
Žmogus – aukščiausia vertybė! Žmogaus mušti negalima – tai aukščiausias gamtos kūrinys! Kodėl mane muša!?.. Iš kur tada tie visiški avigalviai atsiranda? Jeigu tikėtum sielų persikūnijimu – tai tikriausiai iš žemiausios augalinės fazės. Nereikia nieko iš jų ypatingo norėti, jie visai nesenai (tik aname gyvenime) dar burokais ar ropėmis buvo. Tiesą sakant, ne taip jau ir stipriai mane mušė. Be pykčio, tik išjungė, kad kišenes galėtų apkraustyti. Net neapspardė, geradėjai!?..
Gana greitai aš vėl  dugne. Vėl girtas?.. Jei galėčiau pašokinėti, tai smegenyse alkoholis kliuksėtų. Kaip aš į tą dugną nepateksiu, kad visai jo pakraščiais vaikštau. Aš jau, galima sakyti, jame ir gyvenu, dirbu su padugniniais. Ir darbas mano jau juodas –  dugninis. Aišku, jis labai garbingas, bet niekas prie tokios statybinės garbės smarkiai nesiveržia. Nieko aš nepasimokiau. Pasakoju, tik šį kartą be pinigų kišenėje, šiandien kiti finansuoja. Pasakoju apie O‘Henrį, kaip jis kalėjime apsakymus rašė. Gavo honorarą. Po to jo dukrelė laisvėje per Kalėdas po pagalve rado brangią dovaną.
Išėjęs į laisvę zekas svarsto: ar čia pagal poniatijas ar ne? Matyt, pagal poniatijas, nes ir pas juos yra, kas šventa. Gal net apsiašaroja girtomis ašaromis. Jie tokie, jie sentimentalūs kartais būna. O aš, pats susigraudinęs, net nepamąstau, kokias dovanas kasdien namo savo vaikams nešu, kada mano vaikams bus Kalėdos ar Nauji Metai? Matyt, O‘Henris buvo už mane žymiai geresnis, nors ir sukčius, ir išgerdavo.