Mergaitė raudonais kaip saulė plaukais.

Gyveno senelė ir senelis. Jie taip gražiai gyveno, kad dažnai žiūrėdavo į žvaigždes.
Senelė smarkiai  bijojo, kad kokia žvaigždė nenukristų ant jų mažo namelio stogo ir nesukeltų gaisro. Žmonės kaime kalbėjo, kad vienai mergaitei nukrito žvaigždė ant galvos ir jos plaukai virto raudoni kaip saulėlydis. Siaubas. Senelis giliai širdyje galvojo kaip čia pagauti krentančią žvaigždę ir įdėti ją į krosnį. Krosnyje gulės nukritusi žvaigždė – namuose bus visada šilta.
  Atėjo ruduo. Senelis ir senelė žiūrėjo, kaip krenta žvaigždės. Maža kaip degantis kankorėžis žvaigždė atlėkė nuo kaimynų pusės ir įsikando senelio  skrybėlės.
-  Su ryžu - negyvensiu, - ėmė šaukti senelė.
Senelis  mosavo rankomis lyg koks vėjo malūnas.
Senelę pagriebė lazdą ir kaukštelėjo seneliui per ausį. Ausis iš karto pasidarė didelė ir raudona kaip ugnis. Dusdama senelė sušuko:
- Su ryžu - negyvensiu
Senelis krito į rudeninę balą ir pakėlė šaltas bangas. Išniro senelio galva, o žvaigždė jo kaktoje spindi.
- O jėzus marija, ryžas ir žvaigždė kaktoj. Belzebubas - negyvensiu
Senelis lyg koks kurmis nėrė į smėlį.
O žvaigždė staiga:
- Au, au, - sulojo ir prisiglaudė prie senelio rankos  kaip šuniukas.
Seneliai bėgti. O nukritusią žvaigždę į jų namus nuskrido ir  kieme prie tuščios šuns būdos atsitūpė.
- Ji  panaši į ryžą šuniuką, - pasakė senelė.
- Matyti,  iš šuns žvaigždyno..
Pradėjo žvaigždė gyventi šunišką gyvenimą pas senelius kaime.
Ji tiesiog skraidė  po kiemą ir, jeigu kas eidavo keliu, visus aplodavo. Naktimis ji žiūrėjo į žvaigždes ir tyliai inkštė.
- Gal  mes per seni ir nebesuprantam, kam tos ryžos žvaigždės? – paklausė senelė.
- Gal į medžioklę nusivesti?
Senelis pasiėmė žvaigždutę į medžioklę, o žvaigždutė sugavo raudoną kiškį.
- Paleisk tu tą raudoną kiškį. Negaliu žiūrėti, - susiraukė senelė.
- Gal nueiti į miestą su protingais žmonėmis pasitarti?

Senelis sugrįžo iš miesto ir sako senelei:
- Žvaigždutę reikia parodyti cirke. Dar niekas nematė, kad žvaigždutė lotų, šokinėtų ir skraidytų. Susirinks daug žmonių pažiūrėti į mūsų žvaigždę.
- Eikš, aš tave pabučiuosiu, - apsidžiaugė senelė.
Pasipuošė senelė: apsiavė naujus batelius, senelis išsitraukė skrybėlę su plunksna, prisirišo žvaigždutę ant mėlynos virvelės ir eina į cirką.
O prie vartelių stovi strazdanota mergaitė, raudonais kaip saulė plaukais ir klausia:
-  Gal jūs matėte mano nukritusią žvaigždutę?