Susapnavau

Aplink mane – raudono smėlio stepė,
Krūmokšniai, viena kita pušis.
Galvą palenkus – pėdsakai pasenę.
Galiu užuosti beprasmybę, nuovargį, viltis.

Man iš kairės – medinės kopėčios
Ant jų užlipus tolyn pažvelgt gali.
Tačiau matysi tik astronauto užmačias
Ir milijonus pėdsakų tamsiai rudam smėly.

Iš taško A į tašką B
Juk tūkstančiai kelių.
Sujungti juos gali
Be skaičiaus atkarpų.

Tačiau kodėl jis vis dar čia?
Ko laukia, ko bėdoja?
Užtektų pasiryžti nakčia
Neliktų jo nė kojos.

Baisu, kai smegenys išduoda
Palieka tunelį, bet be šviesos.
Viduj ar išorėj – visur vienoda
Lieki tik vergas emocinės kančios.