Kažkas tyliai grojo už lango.

Jūrka  stovėjo prie lango ir verkė. Katinas, kurį Kalėdoms padovanojo Leo, jau seniai iškeptas ir suvalgytas. Kito tokio nenusimato.
Suskambo telefonas.
Jūrka nustojo braukti ašaras ir pradėjo kurti ateities planus.
“ Nori būti laiminga turi išdrįsti pasakyti Leo apie amžiną meilę, kurią užspaudus laikai širdyje.
O jeigu Leo atstums?
Galvojo pagyvenusi Jūrka, ieškodama telefono aparato.
“ Žinoma jis atstums. Dar ir pastums. Nusivilios į baseiną ir nustums nuo aukščiausio bokšto į vandenį ir juoksis, kvatosis ir grūdines kultūras paglostys. O mano meilei vietos neatsiras”
Telefonas vis skambėjo, o Jūrka niekaip negalėjo jo rasti.
Ji vis dažniau neranda telefono, nes visą gyvenimą mažai gėrė ir visiškai nerūkė. O parūkytu, išgertu - būtu kaip žmogus.
Bet Jūrkai nelemta būti žmogumi”
Ji, kaip dalykiška moteris, norėjo brangiai parduoti savo jausmus.
Niekas nepirko. Tai nupigino jos pastangas prasmingai gyventi savyje.
Ji pradėjo lankyti trečio amžiaus universitetą ir greitu laiku tapo dėstytoja. Jūrka dėstė universitete trečio amžiaus seksualinio gyvenimo tendencijas. Praktika ir teorija”
Teorija jai sekėsi, o praktiką ji atidėjo iki Kalėdinio vakarėlio.
Štai ir telefonas.
“ Kur mano katinas, Jūrka? ”
Ragelyje pasigirdo reiklus Leo balsas.
Geriau būčiau nekėlusi - tai buvo paskutinė jos mintis.