Daiktų teatras apie Liudviką Rėzą

Lietuvos teatro salėje Stalo teatro spektaklis RHESANIUM
 suaugusiems apie Liudviką Rėzą. Mono spektaklių festivalis.
Žmogus (akt. Saulius Čėpla) į sceną įeina pro duris, pasilenkęs lyg priešintųsi smėlio audrai, kuri vėliau užpustė jo gimtinę.
Šviesa seką paskui. Kas tavęs laukia juodoje scenoje? Tas pats kas laukia gimusio smėlio kopose.
Tai  stalčių krūvos ir tamsos karalystė.
Ryto garsai budina miegančią stalčiuose Baltijos jūrą.
Aušta.
Gyva muzika, sklindanti iš narvelyje sėdinčios spektaklio režisierės Saulės Degutytės rankų. Garsai iš aukščiausios prabos varinių praustuvų, rūdimis padengto pjūklo liemens, senovinių skaitliukų tratėjimo, tarškėjimo. Garsai tiems, kas bando eiti paskui žmogų scenoje
Kada prireikia, muzikantės  balsas skaidrina silpnai apšviestą viduramžių pasaulį.
“ Lietuvių dainose vyrauja skaisti dorovė, pagarba moralumui ir padorumui. (L. Rėza)
Daiktai spektaklyje L. Rėzos (akt. Saulius Čėpla) rankose atgyja tarsi teologijos profesoriaus biografiniai faktai, daiktuose įsikūnija svarbiausios asmenybės, nulėmusios kovos už našlaičio išlikimą, dvikovų su  skriaudėjais ir meilė knygoms.
Netenka abejoti, kad daiktai pasakoja apie pajūry gyvenusio vienišo žmogaus kasdienybę. Ne taip ir svarbu, spektaklio kūrėjams, ar tai buvo teologijos profesorius, ar vienišius, rašęs knygas ant smėlio. Visos knygos tik smėlis mūsų rankose, akcentuoja L. Rėza, pilantis smėlyje nupieštas žinias į knygas.
Scena, kurioje į studentų tuščias galvas, profesorius I. Kantas įberia žinių saują, yra atradimas.
Filosofas skaitė paskaitas L. Rėzai. Jie susitiko auditorijoje, kartu su kitais studentais.
Vyrai renkasi į paskaitą. Knygos virsta studentais, filosofas meta į atviras knygas smėlio saują ir žinios skamba, kaip muzika. Studentai, gavę žinių, susikimba ir šoka. Kokia naivi buvo filosofijos paskaita Karaliaučiaus universitete.
Kuršių pasaulis telpa stalčiuje, kurio dugne Baltijos smėlis ir tik tas, kas moka rašyti, rašo ant smėlio knygas.
Laiškanešys atneša kuršiams laiškus. Tuos laiškus atidaro L. Rėza ir skaito.
Ką čia dar pasakysi apie didelį žmogų, besikapstantį Kuršių Nerijos smėlyje?
Gal, kad Karvaičių kaimas, kuriame gimė žmogus buvo užpustytas smėlio? O mirė profesorius Karaliaučiuje, palaidotas prie Brandenburgo vartų buvusiuose Knypavos kapinėse, kurios neišliko?
Spektaklio personažas L. Rėza, užsibarikaduoja nuo žiūrovų salės tuščiais stalčiais, tarsi parodo, kad jis dabar gyvena istorinio archyvo gyvenimą ir svečių nepriiminėja.
L. Rėzos stalčiukuose sužiba šviesa, kurią uždega ir išbarsto spektaklio kūrėjai.