Dykuma

Nenustok rašyti,
  Kraujuoti žodžiais pasauliui,
Kuriam nerūpi
  Kūnai milijonų šviesų.

Kai vėjai talžo
  Iš džiaugsmo šokančius beržus,
Nesušalk, neišeik —
  Esi ten, kur turi būti tu.

Ir kai nebegali į dangų
  Tiesti savo švelnių šakų,
Nepamiršk kur buvai,
  Sacharos lietuviškas krūme.

Apkabink šaknimis žemę,
  Lenkis šėšėliams,
Kad ir kiek gąsdintų
  Jų panašūs į tave siluetai.