Pasaulio sukūrimo apokalipsės

Tarptautinę graviūrų parodą Valdovų rūmuose pasiūlo pamatyti už keletą pinigų.
Simbolinis labai mažos kasininkės gestas ir laikau bilietą į kelionę, kurioje šių dienų grafikos supratimas susitinka su dvylikto - keturiolikto amžiaus juodai balto sapno genijais.
Tai jei žinojo vienišumo paslaptį ir ją paliko mums.
Pasaulio sukūrimas - tai geriausia, ko nerasi šiuolaikinio grafiko dirbtuvėse.
Manierizmo virtuozas Jan Miuler (1571 - 1628) išdėsto gimstančias Dievo idėjas.
Septynios dienos buvo skirtos atskirti šviesą nuo tamsos, atrasti vandenis ir sausumą, sugarbanoti žemę augalais ir trypti žvėrių kanopomis, išmokyti žmogų atskirti dieną nuo nakties. Kokia pakylėta nuo purvinos žemės fantazija, abstrakcijos įgauna kailį, kurį galima paglostyti.
Kada pasaulis turėjo vandenį ir duonos, žeme ėmė vaikštinėti šventieji.
Štai šventasis Jonas bažnyčioje demonstruoja koks išdidus ir tiesus turi būti katalikas.
Po velnių, kokia nuostabi ta jo skrybėlė.
Niekada nematyta scena Kristaus apipjaustymas.
Kūdikis, apsuptas barzdotų, susirūpinusių žmonių minios.
Kristus – be barzdos, ilgų plaukų, nuogas tabaluoja kojomis. Kas patikės, kad tai pranašas?
Kitas šventasis Jokūbas sapnuoja reikšmingą sapną, kuriame gausiai skraido angelai, jie nešioja dvasines gėrybes. Čia pat Jokūbas eina imtynių su angelu.
Dabarties grafikams į galvą neateina vaizduoti vyrus sapnuojančius dvasines vertybes. Dabartis paprastesnė. Vyrai eina miško takais, įsigytos sodybos link.
Vyrai ir moterys užvertę į bokštus galvas laimingais veidais, tarsi tik ką nusipirko senamiestyje butą.
Gal mus su senaisiais meistrais jungia bažnyčių interjerai? Varpinių kontūrai?
Man kompiuterio vergui, kelia nuostabą genialusis Diurerio knygų rijimas (graviūra Apokalipsė: Šventasis Jonas prieš Dievą ir vyresniuosius, medžio raižinys, 1498 m.)
Primenantis televizoriaus žiūrėjimą.
Lieka paslaptis, žiūrint į grafikos šedevrą, kuris tas knygų rijikas: ar tas kuris skaito ar tas kuris klausosi ir spinduliuoja?
Genijų pamatau paskutinėje paslaptingai pritemdytoje salėje
Diureris nuginkluoja.
Jis iš genijaus aukštybių su šypsena stebi mano susižavėjimą.
Grafiką skaitau kaip atvirą knygą.
Čia slypi pasaulio vienišumo paslaptis, šnabžda jo balsas vokiškai.
Deja, vokiškai nesuprantu.
Taip ir lieka neįminta vienišumo mįslė.