Poetizuotas seksualinis potraukis

(Senos post sovietinės istorijos, 20 amžiaus pabaigoje)

Sena patarlė sako: “Žmogus, kartą nudegęs, ir ant šalto pučia”. Bet vis tiek ne taip jau smagu gyventi vienišam pusamžiui vyrui. Atrodo, visko lyg ir užtektų… Bet vėl, kaip liaudies išmintis byloja: “Širdelė ne avelė, šieno nepaduosi”.
    Tiek jau to – galima ir valgį prasčiau išsivirti, ir, jeigu nusibosta po šiukšles vaikščioti, grindis išsišluoti. Pagaliau ir apatinius bei lovos užvalkalus išsiskalbti. Tegul ir nemalonus tas darbas, bet kaip pats sau pasidarai, taip ir gerai. Pykti juk nėra ant ko. Bičiuliai tokio gyvenimo tik pavydėti gali: ką nori, tą ir darai. Vaikštai, kur nori ir su kuo nori, kaip tas katinas iš animacinio filmuko.  Niekam jokios ataskaitos nereikia duoti. Kiek nori ir kada nori - geri, ką nori - namo parsivedi. Tiesiog rojus, o ne gyvenimas!
    Prisipažinsiu – ankščiau ir aš taip samprotavau. Bet kaip dažnai įgyvendintos svajonės mus nuvilia! Tai, ką turi, nevertini, o kai netenki ko nors – tik tada imi gailėtis. Tokia jau šuniška žmogaus prigimtis.
    Ir laikai dabar ne iš lengvųjų, ypač  vienišiems, be darbo ir be pinigų. Todėl viską būtina skaičiuoti iki smulkmenų. Bet ką daryti su širdimi, kuri ne avelė… Tačiau kartą gyvenime nudegęs, linkęs elgtis labai atsargiai.
    “Aha, šita, atrodo, lyg man ir neabejinga, - svarstai akimis myluodamas patikusią moterį, - tik kažin, ar aš jai patinku? O gal ji turi kokių nors išskaičiavimų? Gal aš jai reikalingas tik kaip kokia priedanga? Po to eisi raguotas, baubdamas kaip jautis, savo giminių nepažindamas”. O kaip norėtųsi, kad tave mylėtų  vien už tai, kad tu toks vienintelis, toks, koks esi – gražus, vyriškas ir pan.
    Nejaugi negalima mylėti vyriškio, kurio didžiausias turtas – metai ir didelė gyvenimo patirtis? O tai, jis jaučia, tikrai turįs.
    Taigi žiūri į akis tokiai Dulsinėjai, kuri nuostabiu krūtininiu balsu kvatojasi iš tavo pokštų net pašokdama nuo kėdės, šypsosi tokia žavia šypsena, kuri, be jokio abejo, reiškia: “Tu man patinki” arba “Džiaugiuosi tave matydama, tu tiesiog sutvertas mane padaryti laimingą”. Todėl neatsispiri pagundai ir sakai užmiršęs visus savo materialinius sunkumus:
  -    Klausyk, einame į mūsų miesto prestižinę kavinę.
  -  Hm… - numykia ta, - šį vakarą negaliu, gal kitą kartą… O
ar tu žinai, kiek tai kainuos? – lyg atspėjusi mano mintis, klausia.
  -    Vėliau, tai  vėliau, - murmu  apgailestaudamas, o kartu ir
su palengvėjimu. Mintyse tuoj sumetu, kad už sutaupytus pinigus galima bus nupirkti du maišus bulvių ir dar aliejui pinigų liks. Taigi galėsiu maitintis visą žiemą.
    Pažvelgiu į savo svajonių moterį, o ji surimtėjusi apie kažką mąsto. Bandau atspėti, apie ką. “ Šiaip tai jis visai nieko - šaunus vyras, tik galėtų būti kiek jaunesnis ir neplikas. Atrodo, nekvailas. Na, jeigu kiek ir kvailokas - tai gražiai kvailas. Rask tu dabar  nekvailą vyrą! Tačiau be padėties, be reikiamo išsilavinimo, turi žalingų įpročių - rūkalius. Vėlgi rask vyrą be tų įpročių… Neduok, Dieve, dar kai gerti pradeda! Žiūrėk, po kelerių metelių - ir laidotuvės . O be to, kur garantija, kad dėl manęs jis ypatingai pasistengs? Juk jau su viena išsiskyrė”, - taip ar labai panašiai svarstė  žavioji mano Dulsinėja.
    Tad nupirkau aš turguje du maišus bulvių ir aliejaus joms kepti . Bet ir vėl mintis neduoda ramybės: “ Gal reikėtų pritarkuoti cepelinų, nupirkti mažiuką buteliuką konjako už paskutinius ir pakviesti į cepelinų balių kartu su drauge? Bus jai lyg ir patogiau. O paskui, žinoma, ta  draugė laiku susipras dingti. ”
    Nutaikęs tinkamą momentą, savo planą išdėsčiau Dulsinėjai, suprantama, nutylėdamas jo finalą. Susidomėjo net jos draugė: na, kuri moteris šiais laikais nenorės nemokamai prisišveisti cepelinų?! Ir dar su konjaku, ir dar linksmoje kompanijoje!
  -  Tai ką. Nerimtą pasimatymą  organizuoji, - ironizuoja šel-
miškai šypsodamasi.
    Per visą savo gyvenimą taip ir nesuspėjau išsiaiškinti, kokia moteris geriau – protinga ar pokvailė. Aš tik žinau: su protinga būna mažiau tikros laimės, bet už tai - ir mažiau keblumų. Su nelabai protinga - galima patirti daugiau tikro džiaugsmo, bet užtat - ir daugiau visokios sumaišties.
  -  Žinome mes tokius draugus - vėl prakalbo Dulsinėja, -
draugs, draugs, kol … - ir užspringo juoku.
    Nežinau, kodėl, bet po šių jos žodžių staiga  pajutau ne tik nusivylimą, bet ir palengvėjimą . Kiek rūpesčių atpuolė! Į savo gyvenimiškąją patirtį įsirašiau dar vieną platoniškosios meilės istoriją. O už sutaupytus litus turguje  tikriausiai nusipirksiu gerų silkių? Šutintos bulvės ir silkės - ko ne tikra viengungio fiesta!