Kai aš važiavau pro Klangius

Kada važiuoji pro Raudonę į Smiltinės pliažus, visada pravažiuoji Klangių kaimą ir medžiais apaugusią, aukšta žole užklotą rašytojo Petro Cvirkos memorialinę sodybą - dvarelį. Menkas tas dvarelis, kiek nutolęs nuo Nemuno kranto, paremontuotas, laiko griaunamas.
Vaikštai ir nežinai kur tas rašytojas meldėsi, kur kiaules su botagu, kur karvėms už uodegos.
Mokyklos metu veždavo į tą dvarelį, braidėm po žolę, pakrūmėmis bučiavomės su gražiausiomis klasės merginomis. Kas rūkė, tas už gonkų ėjo.
Kalbėjomės ne apie rašytoją. Niekas nenustebino. Net obuolių nebuvo. Pragyveno ir net obels nepasodino, kad iš toli keliavę rūgšties paragautu.
Labai gerbiama ir griežta literatūros mokytoja Švickienė, išdidžiai vaikščiojo po klasę, nešdama aukštai galvą, kuri buvo pilna mūsų pažymių. Mūsų galvos neturėjo turinio. Buvo daug palaidų įspūdžių apie rašytoją Petrą Cvirką, tokį su švarku, rašalinė su arkliu. Nepatiko, kad juokiasi. Ko čia juoktis, kada mes paskutinį prakaitą barstom ant languotų sąsiuvinių, rašydami apie Klangių kaimo personažus.
Kada Vilniuje nuėmė nuo pjedestalo rašytojo Petro Cvirkos skulptūrą nuskambėjo keršto momentas. Greičiausiai tie, kas gavo blogus pažymius, rašydami rašinius tiek apie „ Franką Kruką“ tiek apie „ Lakštingalą“, tie ir sudarė tą minią, kuri padarė šitą istorinę klaidą.