Skęstantis

Skendau.
Nuo paviršiaus iki purvo patalų dugne - vienas juokas . Vieta gili. Smėlis net žiūrint pro valties bortą - išneštas duobėse iki smiltelės. Gilios duobės vis prisipildančios srovės nešamo purvo. Srovės ir vėjo genamos pilkais grumstais  virtusios senos  lelijų, meldų šaknys.  Vandens paviršiuje siaurus gotiškus veidus  virpinančios meldų pievos.
Menkos žuvys plaukia šalia smalsiai spoksodamos man į atmerktas akis.
Priartėjo žuvies veidas tarsi  prisiminimas.
Ešerio tiesus žvilgsnis nukreiptas į mano susitikimą, upės pakrantėje.
Mašina išsuka iš  apšviesto asfalto ir neria į žvyrkelį, rieda staigiai žemyn.
Šviesa gaudo žolėje išgraužtas žvyrkelio vėžes.
Užgesinus faras. Žalia pieva tarsi šuo susiraito šalia mašinos.
“ Jeigu nepatiks, galėsim to daugiau nedaryti”
Tai buvo paskutiniai tą vakarą žodžiai.
Įjungiau motorą ir žalia pieva virtęs šuo atgijo. Tarsi gavęs komanda jis nusisuko ir nubėgo tolyn upės link.
Pajutau kas sėdi su manim mašinoje.
Tai žmogus, kuris atvirai pasakojo, kad jis ne mano miško genties, kad sunkiai sužeistas, bet gydytas ir gelbėtas.
Jis šypsojosi ir mačiau, kad jo dantys lenkti į save.
Sužeistas, nes jį tiek kartų vaikystėje pjaustė, kad žaizdose prigijo godumas, įžūlumas ir panieka. Šašai, kurie liko visam gyvenimui.
Kaip ta  praplaukianti laisva  lydeka, iškreipta žeberklo  dantų.
Ar verta dėl to nuskęsti? Išnykti reiškia pasiduoti.
Reikėjo tą vakarą pasakyti:
“ Man nepatinka”
Stipriai ėmiau mojuoti rankomis, irtis į paviršių.
Turėjau sprendimą.